Apie mus

Gimė 1853 m. lapkričio mėnesį Joniškyje. Mirė 1911 m. sausio 20 d. Palaidota Joniškio rajone, Lieporų kavinaitėse.

Dar būdama labai jauna, persikėlė gyventi į tėvų pirktą Medvilionių dvarą. Sunkiais kovos už lietuvybę laikais šis dvaras buvo tikrojo lietuviškumo ir tautinės dvasios visoje plačioje apylinkei centras ir židinys. T. Geosytei nebuvo lemta mokytis mokykloje, tačiau nuo pat mažens ji mėgo knygas ir mokslą, visą laisvą nuo ūkiškų darbų laiką skirdavo mokymuisi. Ji buvo visų neturtingųjų užtarėja ir apylinkės vargšų šelpėja. Tam, kad apylinkės žmonės turėtų kur mokyti savo vaikus, T. Geosytė dar keliolika metų prieš lietuviškos spaudos atgavimą savo erdviuose namuose įsteigė slaptą mokyklą, kurioje beveik dvidešimt metų pati mokytojavo, skiepydama savo auklėtiniams tėvynės meilę, pagarbą gimtajai kalbai. Švietimo darbui aukojo visas savo santaupas, šeimynines brangenybes, jėgas ir asmeninę laimę. Spaudos draudimo laikais Medvilioniai buvo saugi ir talpi slaptavietė lietuviškoms knygoms, kurios iš čia patekdavo pas apylinkės kaimo žmones. Visiems šiems darbams vadovavo T. Geosytė. Per vieną anų laikų studentijos ir inteligentijos suvažiavimą, įvykusį 1901 m. Medvilionių erdviame svečių kambaryje, buvo parodytas ir vienas pirmųjų slaptų lietuviškų vaidinimų. T. Goesytė bendradarbiavo to meto spaudoje – siųsdavo žinutes į „Lietuvos žinias” ir „Lietuvos ūkininką”. S. ir T. Goesai laikė jaunimą didžiausia Lietuvos atgimimo viltimi ir ragino mokytis, semtis žinių. Drauge su broliu T. Goesytė rėmė gabesniųjų mokinių tolesnes studijas. 1908 m. padėka už finansinę paramą atėjo iš Adomo Varno, baigusio akademines tapybos studijas Ženevoje. T. Goesytė rėmė 1893 m. G. Petkevičaitės-Bitės ir J. Juškytės įsteigtą „Žiburėlio” draugiją, šelpusią mokslus ėjusį jaunimą. Medvilionių miške įvyko slaptas vienas iš pirmųjų šios draugijos susirinkimų, kuriame dalyvavo G. Petkevičaitė-Bitė, F. Bortkevičienė ir T. Goesytė.