Apie mus

MATAITIS POVILAS



Choro dirigentas, folklorininkas, režisierius, pedagogas

Gimė 1933 m. birželio 26 d. Drąsutaičių kaime (Joniškio rajonas).
Baigęs Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą, 1952 – 1957 Vilniaus valstybiniame universitete studijavo ekonomiką, 1952 – 1958 J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje mokėsi dainuoti (dėst. A. Karosas) ir diriguoti (dėst. B. Piekarskis), dainavo Lietuvos valstybinio radijo komiteto vokaliniame ansamblyje. 1958 – 1963 choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vyr. dėst. A. Armino klasė). 1966 – 1968 stažavo Leningrado valstybinėje N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje (prof. E. Kudriavcevos choro dirigavimo klasė).1958 – 1962 Vilniaus kultūros-švietimo technikumo ir J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo koncertmeisteris. 1960 – 1962 Respublikinių mokytojų namų mišriojo choro vadovas. Chorą (70 dalyvių) išmokė naujų kūrinių, surengė koncertų, 1962 Vilniaus miesto chorų apžiūroje pelnė antrąją vietą. 1962 – 1966 Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo choro dirigavimo dėstytojas, kurį laiką vadovavo neakivaizdinio skyriaus choro studijai. 1968 – 1973 „Vagos" leidyklos muzikos leidinių redakcijos vedėjas, sudarė ir išleido vokalinės muzikos rinkinių. 1973 – 1974 Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytojas. 1974 – 1990 Liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupės, nuo 1992 Lietuvių folkloro teatro meno vadovas ir režisierius, 1985 – 1989 Lietuvos valstybinės konservatorijos, 1990 – 1993 Vilniaus universiteto dėstytojas.P. Mataitis 1967 iš Vilniaus miesto aktorių ir muzikantų subūrė Lietuvių etnografinį ansamblį, kuris savo pirmąjį koncertą surengė 1968 m. balandžio 13 d. Vilniuje. Gerai pažindamas savo tautos istoriją, tautosaką ir mitologiją, išstudijavęs folkloro istorijos šaltinius ir šių dienų teatro meną, sukūrė originalų Folkloro teatro žanrą. Pirmo plataus pripažinimo už Lietuvos ribų Lietuvių etnografinis ansamblis susilaukė 1971 koncertuodamas VII tarptautiniame kongrese ISME Maskvoje ir 1974 tarptautiniame liaudies muzikos festivalyje Suomijoje (Kaustinene). 1974 ansambliui suteiktas Lietuvių folkloro teatro statusas ir pradėta rengti reguliarūs spektakliai Rumšiškėse. Be pasirodymų muziejuje ir Vilniuje, teatras apkeliavo visą Lietuvą, dalyvavo tradiciniuose meno festivaliuose Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Moldavijoje, su dideliu pasisekimu gastroliavo Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos ir Sibiro miestuose, taip pat Suomijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Indijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.P. Mataitis užrašinėjo tautosaką, rašė scenarijus, statė spektaklius ir režisavo. Per 30 kūrybinės veiklos metų sukūrė ir parodė daug originalių ir įsimintinų meninių programų: „Instrumentinės, šokamos, dainuojamos sutartinės“ (1968), „XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos etnografinių rajonų folkloras“ (1971), „Baudžiavos amžininkų pasakojimai“ (1977), „Scenos vaizdeliai“ (1978), „Naujoji gadynė jau švinta“ (1981), „Lietuvių gaidos“ (1982), „Mano kanklės paauksuotos“ (1985), „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“ (1987), „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ (1989), „Didžiam kiematy“ (1992), „Purvynai rūdynai“ (1994), „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva" – apeiginiai bylojimai apie Juozo Lukšos-Daumanto ir visos Lietuvos partizanų laisvės kovą (1997). Visų programų ir spektaklių scenografiją sukūrė dailininkė Dalia Mataitienė.Pagal P. Mataičio scenarijus, rašytus su kitais autoriais, sukurti du filmai: dokumentinis – „Lietuvių etnografinis – tai mes“ (1973) ir vaidybinis – „Vakar ir visados" (1984). 1983 P. Mataičiui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas; 1988 paskirta Lietuvos valstybinė premija. 1998 apdovanotas Gedimino ordino I laipsnio medaliu.
Paskutinio redagavimo data: 2018-08-21