Apie mus

MATUZEVIČIUS EUGENIJUS



Poetas, vertėjas

Gimė 1917 m. gruodžio 24 Uriupine (Volgogrado sritis, Rusija). Mirė 1994 m. liepos 20 d. Krinčine (Pasvalio rajonas), palaidotas Vilniuje.
Baigęs Biržų gimnaziją, 1939–43 studijavo lituanistiką VDU ir VU. 1944–46 mokytojavo Joniškio gimnazijoje. 1946–53 dirbo Grožinės literatūros leidykloje, 1954–59 LRS poezijos konsultantu, 1961–72 “Literatūroje ir mene”. 1971-ųjų Poezijos pavasario laureatas. Išleido eilėraščių rinkinius “Pavasario taku” (1941), “Audros paukščiai” (1944), “Darbymečio vėliavos” (1950), “Draugystės daina” (1953), “Negeski, švyturio ugnele” (1960), “Mėnesienos krantas” (1965), “Vasarvidžio tolumos” (1968), “Paukščių Takas” (1970), “Žalios metų salos” (1975), “Variacijos ir sugrįžimai” (1980). Išvertė Michailo Lermontovo “Bėglį”, Aleksandro Puškino “Grafą Nuliną”, “Kaukazo belaisvį”, Pablo Nerudos “Miškų kirtėjas tepabunda”, J. Abašidzės, V. Lugovskojaus, Adomo Mickevičiaus, Janio Rainio kūrinių. Paskelbė kritikos straipsnių. Eilėraščius pradėjo spausdinti nuo 1933 vaikų ir jaunimo periodikoje. Pirmųjų Matuzevičiaus rinkinių “Pavasario taku” ir “Audros paukščiai” nuotaika svyruoja tarp poliariškų, gerokai forsuotų būsenų: meilės ir nusivylimo, džiaugsmo ir kančios. Įsižiūrėdamas į tautosakos ir tuometinės poezijos patirtį, poetas kūrė melodingus eilėraščius, dainuodamas jaunystės džiaugsmą arba baladine nuotaika reikšdamas likimo, nelaimės, mirties nuojautą. 6-ojo dešimtmečio rinkiniuose daug odės tipo deklaratyvių eilėraščių, šlovinančių „šaunias komjaunuolių brigadas“, „motorų ūžesį“, „galingas turbinas“. Vėlesniuose (nuo rinkinio “Negeski, švyturio ugnele”) atsisakyta primesto ideologinio teziškumo. Nors silabotoniką pakeitė verlibras, tačiau konkrečios detalės, elegiškas tonas sieja Matuzevičiaus poeziją su neoromantine tradicija.
Paskutinio redagavimo data: 2018-08-21