Galerija

Virtualios parodos



Didžioji dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) savivaldžių miestų (tarp jų ir Joniškis) prarado savivaldą 1776 m.

Didžioji dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) savivaldžių miestų (tarp jų ir Joniškis) prarado savivaldą 1776 m. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Ketverių metų Seimo sprendimu ir po trečiojo ATR padalijimo 1795 m. (kai didžioji LDK dalis buvo prijungta prie Rusijos imperijos). Pagal to meto Rusijos imperijos įstatymus miesto teisės buvo paliktos tik apskričių centrams (Šiauliai ir kt.). XIX a. pirmojoje pusėje Lietuvos visuomenėje buvo gajos laisvės idėjos (1812 m. Napoleono žygis į Rusiją, 1830–1831 m. sukilimas ir kt.).

Šiame kontekste subruzdo ir kadaise savivaldą turėję Šiaulių apskrities miestai – Šeduva ir Joniškis. Šeduvai laisvę iš baronų von der Ropų priklausomybės ir savivaldą pavyko atkovoti 1812 m. bei tenkinosi neetatinio miesto teisėmis kaip ir kitas tuometinėje Kauno gubernijoje Vizdžiai (buv. Breslaujos, vėliau Novoaleksandrosvko (Zarasų) apskr., dab. Baltarusija). Joniškio bajorai, valstiečiai, miestiečiai vienkiemininkai (dar kitaip vadinti piliečiais – neįrodę savo bajorystės kilmės), sekdami šeduviškių pavyzdžiu siekė tokio pat statuso. Joniškio iniciatyvinei grupei 1840 m. vadovaujamai seniūnų Karolio Čižo (bajorų atstovas) ir Juozapo Bagdonavičiaus (valstiečių bendruomenės atstovas) teismuose pavyko atkovoti miestui laisvę nuo grafų Zubovų palikuonių (baronienės Rozen) dvaro priklausomybės, valstiečiai pripažinti laisvaisiais žemdirbiais, gyventojams grąžintos visos teisės į jų valdytą žemę, kitą nuosavybę. Apie tai byloja Rusijos istorijos archyve Sankt Peterburge saugomi dokumentai: „Sankt Peterburgo vyriausybės senato susirinkimo sprendimu patvirtintas 1840 m. birželio 19 d. Šiaulių apskrities teismo sprendimas dėl miestelio gyventojų, o seniau Joniškio miesto, su Karalių duotomis privilegijomis, su privačia ir bendra nuosavybe, su žeme po pastatais, dirbama žeme, su pajamomis iš jos, taip už parduotus gėrimus, iš prekybos laisvė nuo baudžiavinės priklausomybės kunigaikščio Zubovo paveldėtojų“.

Gavus laisvę nuo dvaro kova nesibaigė – kitas žingsnis, kaip byloja 1845 m. K. Čižo ir J. Bagdonavičiaus raštas adresuotas Rusijos imperijos slaptajam patarėjui, Valstybės tarybos nariui, Vidaus reikalų ministrui Aleksandrui Perovskiui – atgauti miestui kadaise turėtą savivaldą: „atstatyti pagal ankstesnes lenkų karalių privilegijas rotušę ir pripažinti jiems ankstesnes miesto teises, pagal Šeduvos miesto pavyzdį Kauno gubernijoje, taip pat neseniai išlaisvintą iš dvarininkų valdymo, o anksčiau pagal Lenkų Karalių suteiktas privilegijas naudojęsis miesto teisėmis kaip ir mūsų Joniškio miestas, dabar miestelis – Lenkų Karalių privilegijomis, kurios yra įrašytos Lietuvos Metrikoje, dabar esančių Vyriausybės Senato 3-čiame Departamente, o būtent: steigiamoji privilegija – Zigmanto III 1616 m. liepos 4 d., 1620 m. gruodžio 30 d., 1631 m. kovo 17 d., Vladislovo IV 1633 m. liepos 23 d. ir 1639 m. kovo 10 d., Jono III 1679 m. kovo 16 d., 1691 m. kovo 17 d. ir 1692 m. balandžio 6 d., Augusto II 1718 m. birželio 23 d., Augusto III 1736 m. rugpjūčio 1 d. ir 1764 m. Konstituciją priskaičiuojant“.

Po šio kreipimosi įgaliojimu „1845 m. rugpjūčio 13 d. žemiau pasirašę Joniškio miestelio gyventojai, Kauno gubernijos, esančio Šiaulių apskrityje, bajorai ir išlaisvinti iš grafų Zubovų valdymo pasirašė įgaliojimą mūsų seniūnams – tai, kad mes norime turėti rotušę, miesto policiją ir pradžios mokyklą mūsų vaikams, įsipareigojame rotušės, miesto policijos ir parapijinės mokyklos išlaikymą iš miesto pajamų, o trūkstant lėšoms iš mūsų ūkių ir asmeninės žemės sudaryti atitinkamai tokią sumą, kurią mūsų seniūnai apskaičiuos prašyme Ponui Vidaus reikalų Ministrui“ pasirašė bajorai Ignas Šileika, Ignas Jasevičius, Jurgiu Končevskis, Juozapas Goesas, Leopoldas Jablonskis, Stanislovas Čižas, Vincentas Staškevičius, Ignas Leparskis, Konstantinas Michnevičius, Vincentas Drigotas, Martinijonas Žoramskis, Kajetonas Leparskis, Jurgis Matavičius, Pranciškus Kersnauskas (Kierznowski), Aleksandras Leparskis, Juozapas Šidlauskas, Petras Čižas. Asmeniniu dvarininko Simono Fiodorovičiaus Kik[...] prašymu už jį neraštingą pasirašė jo pusbrolis Jurgis Matavičius. Kitų bajorų Leono Čižo, Juozapo Michnevičiaus, Jono Voicechovičiaus (?), Renato Jasevičiaus, Pranciškaus Gerolavičiaus (?), Jasevičiaus ir Stanislovo Marcinkevičiaus asmeniniu prašymu kaip už neraštingus pasirašė bajoras Leopoldas Vincento sūnus Jablonskis. Taip pat šį įgaliojimą atskirai pasirašė laisvieji žemdirbiai, miestiečiai, vienkiemininkai, o už neraštingus – jų įgalioti asmenys. Nežiūrint įdėtų didelių pastangų, motyvuojant dėl per mažo gyventojų skaičiaus ir lėšų stokos rotušės institucijos išlaikymui, savivalda Joniškiui nebuvo suteikta.

Šiame joniškiečių kreipimesi atsispindi ir to meto Joniškio miesto dydis (219 ūkiai), gyventojų skaičius (1103 „vyriškos dūšios“, viso 4238 gyventojai) ir socialinė, tautinė sudėtis (registruoti 6 sluoksniai – laisvieji žemdirbiai (218 „vyriškos dūšios“, viso 456 asmenys), bajorai (152 „vyriškos dūšios“, viso 284 asmenys), vienkiemininkai (24 „vyriškos dūšios“), atsargos kareiviai (14 „vyriškos dūšios“), vad. Šiaulių apskr. miestiečiai (42 „vyriškos dūšios“), žydai (630 „vyriškos dūšios“, viso 1730 asmenys). Bajorai tuomet miesto bendruomenėje sudarė 13,8 proc. visų „vyriškų dūšių“ (arba net 32,1 proc. visų krikščionių „vyriškų dūšių“).

Be abejonės, Joniškio miesto bajorai tarpusavyje buvo susiję glaudžiais giminystės ryšiais, nevengė giminiuotis ir su miestiečių luomo (nemaža dalis buv. laisvųjų žemdirbių perėjo į šį socialinį sluoksnį) asmenimis. Pavyzdžiui, Juozapas Nikodemas von Goesas (1805–1877) ištekino savo dukrą Konstanciją Julijoną už miestiečio Martinijono Čepulevičiaus, o Veroniką – už bajoro Aleksandro Leparskio, pats buvo vedęs bajoraitę Julijoną Pervainaitę, o jai mirus – miestietę Brigitą Čepulevičiūtę (Martinijono seserį, Stanislovo von Goeso motina). Kai kurių šeimų atstovai XVIII a. užėmė įtakingas miesto magistrato pareigas – Jonas Matavičius tarp 1733–1748 m. užėmė įvairias pareigas – burmistro, tarėjo, suolininko. Kiti pasižymėjo karuose – Vincentas Drigotas 1853–1856 m. dalyvavo Krymo kare, 1858 m. lapkričio buvo apdovanotas tamsios bronzos medaliu su Vladimiro juosta.

Parodoje „Joniškio miesto bajorų herbai 1840–1845 m. (bajorai kovoję už savivaldos atgavimą)“, skirtai Joniškio savivaldos 400 metų jubiliejui, pristatomi 11 bajorų šeimų herbai: Čižų herbas Sasas (Sas), Drigotų herbas Šeliga (Szeliga), von Goesų, Jablonskių herbas Samson, Jasevičių herbas Ślepowron, Leparskių (Leparskų) herbai Liubičas (Lubicz) ir Kotvičas (Kotwicz), Michnevičių (Miknevičių) herbas Lapinas (Lis), Staškevičių herbas Leliva (Leliwa), Šileikų herbas Biberstein ir Žaromskių herbas Jelita) – tų šeimų kurios kovojo už miesto laisvės nuo dvaro ir savivaldos atgavimą 1840–1845 m. Kitiems identifikuoti reikalingi papildomi išsamūs istoriniai ir genealoginiai tyrimai.

Herbų iliustracijų šaltinis:
Niesiecki K. Herbarz Polski. https://commons.wikimedia.org/wiki/User:Arachn0/Niesiecki_K._Herbarz_Polski#K

Dr. Ernestas VASILIAUSKAS



Paskutinio redagavimo data: 2018-11-15