Galerija

Kovo 11-osios Akto signataras Gintaras Ramonas (55-osioms gimimo metinėms)



Lapkričio 6 d. jauniausiam Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui būtų sukakę 55-eri metai.

Lapkričio 6 d. jauniausiam Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui būtų sukakę 55-eri metai.

Biografija

Gintaras Ramonas gimė 1962 metų lapkričio 6 d. Joniškio rajone, Bariūnų kaime. Mama – lietuvių kalbos mokytoja, tėvas – Bariūnų kolūkio pirmininkas. Šeima devynerius metus gyveno tiesiai virš kolūkio kontoros esančioje mažoje palėpėje, į kurią vedė statūs laiptai. Vaikų žaidimų aikštelė buvo technikos pilnas kolūkio kiemas. Anksti pradėjęs lankyti darželį, Gintaras sunkiai pritapo prie rėžimo. Jei supykdavo, tai iki širdies gelmių. Tačiau buvo drausmingas, punktualus, nevengdavo atsiprašyti. 1969 metais, jau gyvendamas Joniškyje, Gintaras pradėjo lankyti Joniškio 2-ąją vidurinę mokyklą. Buvo stropus, jautrus ir pareigingas. Mama prisiminė, kad dėl jo rami buvo iki aštuntos klasės. Gintaras ne tik gerai mokėsi, bet visur aktyviai dalyvavo: lankė krepšinio treniruotes, estrados būrelį, baigė muzikos mokyklą, pats išmoko skambinti gitara. Jis nebuvo tylenis, dažnai su mokytojais įsitraukdavo į filosofinius ginčus. Kai kurie jo nemėgo už provokuojamus klausimus. Kai buvo pastatyta nauja mokykla (dabar tai Mato Slančiausko progimnazija), Gintaras Ramonas, jau būdamas dešimtokas, perėjo į ją. Kaip prisiminė buvusi klasės auklėtoja Vlada Mačiulytė: „Gintaras nebuvo minios žmogus. Nebuvo atversta knyga, kurią galėtum imti ir skaityti. Mažai kam buvo pakeliui į jo dvasinį pasaulį. Jis turėjo savo požiūrį, subtilų suvokimą. Gražiame veide, mėlynose akyse ir visoje esybėje plazdėjo tikrumo, harmonijos, tiesos, gėrio ir grožio alkstanti dvasia“. Kaip savo knygoje „Gintaras Ramonas“ pasakoja R. Montvilaitė- Staniulienė, Gintaras turėjo aiškią vertybinę orientaciją, kurios nuosekliai laikėsi. Gal ne visada jam sekėsi savo poziciją apginti ar dėl jos pakovoti. Kartais žmogus tiesio atsiduria netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Gintaras stojo į tuometinę Vilniaus konservatoriją. Nepasisekė. Mokėsi Kauno technikos mokykloje kino mechaniku. Po metų sėkmingai įstojo Į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Studijų metais lankė Stanislavo Rubinovo teatro studiją. Teatras liko Gintarui stiprus pomėgis. Jis brangino teatrą. Mokydamasis akademijoje Gintaras vedė, susilaukė dukrelių. 1987 metais Gintaras Ramonas baigė Lietuvis žemės ūkio akademiją, įgijo ekonomisto organizatoriaus specialybę. Dirbo Joniškio melioracijos statybos valdybos vyriausiuoju buhalteriu. 1989 m. balandžio mėnesį Gintaras buvo išrinktas Daukšių kolūkio valdybos pirmininku. Be rajono komunistų partijos žinios. Tuo metu tai buvo sunkiai įsivaizduojama. Tačiau Gintaras suprato, kad iš jo tikimasi, jog tęs savo tėvo Pranciškaus Ramono, nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo, turėjusio autoritetą ir pelniusio žmonių pagarbą, darbus. Prisiėmęs atsakomybę už save ir juo patikėjusius žmones, tapo jauniausiu rajono kolūkio pirmininku. Deja, vėliau tie patys žmonės, kai Gintaras bus baigęs deputato kadenciją, pirmieji atsuks jam nugarą. Keitėsi gyvenimas, keitėsi žmonės...

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo deputatas

1988 metais Joniškyje tarp patikimų žmonių pradedama kalbėti apie Atgimimą, šiauliečiai paragina kurti iniciatyvinę grupę. G. Ramonas rašė: „Iš visų Sąjūdžio grupių, besikuriančių šalyje, Joniškyje ji įsikūrė paskutinė. Netgi Žagarė mus aplenkė...“

Gintaras Ramonas buvo išrinktas į sąjūdžio iniciatyvinės grupės tarybą. Grupė pavadinta „Žiemgalos“ vardu. Žmonės drąsėjo, kurėsi kitos iniciatyvinės grupės. Rengiami piketai, gausiai dalyvaujama Baltijos kelio akcijoje.

1989 m. pabaigoje pradėta rengtis rinkimams į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. 1990 metais sausio 13 d. LPS Joniškio rėmimo grupių įgaliotinių konferencijoje iškeliama tarybos pirmininko Gintaro Ramono kandidatūra. Joniškio sąjūdis remia du kandidatus – Kęstutį Čilinską ir Gintarą Ramoną. Gintaro rinkimų kampanija kukli ir neįkyri, bet originali. Pagrindinės lėšos – negausios rėmėjų aukos. LTSR AT deputatu išrinktas GINTARAS RAMONAS. Už jį balsavo 7921 rinkėjas.

Per savo kadenciją G. Ramonas kartu su kitais deputatais dalyvavo Italijoje tarptautiniame taikos kongrese, stebėjo Armėnijos Respublikos referendumą. Būdamas Savivaldybių reikalų komisijos narys dalyvavo Prahoje Helsinkio piliečių asamblėjos konferencijoje. Rusijos Federacijos Čeliabinsko srityje aiškino Lietuvos siekius, supažindino su ekonomine ir politine padėtimi. Deputatą Gintarą Ramoną kvietėsi rinkėjai. Vyko susitikimai Joniškio rajone Jurdaičiuose, Rudiškiuose, Skaistgiryje, Žagarėje. Gintaras politinę situaciją vertina kaip labai įtemptą. Gintaras pasisakė už tai, kad valstybė būtų kuriama konstitucine tvarka. Dalyvavo susitikimuose su politinių partijų, visuomeninių organizacijų ir judėjimų vadovais. Imtas atvirai reikšti nepasitenkinimas jo, kaip deputato darbu. Kaltinimas – posūkis į kairę, buvo siūloma jam atsistatydinti. G. Ramonas buvo pasirengęs atsistatydinti, jei prieš jį pasisakys tiek rinkėjų, kiek balsavo išrenkant. Sunkiomis akimirkomis Gintaras rašė : „Kartais visuomenė iš savo išrinktųjų reikalauja to, ko neturi ji pati“. „Visoje Lietuvoje dabar nėra aiškumo. Galvojama, kad prezidento institucijos įvedimas išspręs problemas... Kas tas Sąjūdis? Man atrodo, kad dabar kiekvienas rungiasi dėl savo vietos, kai sakoma kad ateis žmogus (prezidentas ) ir pasidarys tvarka...“

Grįžimas į Joniškį

„Vilnius ir Kaunas man per dideli“ ,- sakė Gintaras Ramonas, sugrįžęs į Joniškį. Alinantis, intensyvus darbas išsunkė jėgas, teko pagulėti ligoninėje. Jis troško tylos ir ramybės. Tačiau prasidėjo buitinės problemos. Kamavo finansinės bėdos. Prasidėjo nesutarimai šeimoje. Būdamas uždaro būdo Gintaras viską laikė savyje, savo jausmus ir mintis pasilikdamas sau, taip alindamas save. Dar dirbdamas parlamente G. Ramonas pagalvodavo, kas bus, kai baigsis kadencija. Tikrovė jau prašė atsakymo. Pirmiausia ieškojo darbo Daukšių kolūkyje. Tačiau vietoje kolūkio jau buvo įsteigtos dešimt žemės ūkio bendrovių, o šios vėliau susijungė į vieną. Gintaro laukė žodinė agresija ir aklina siena. Laikas pakeitė žmones. Išliko nuoskaudos po kolūkio turto dalijimosi. Gintaras ieškojo išeities. Du mėnesius dirbo UAB „Magnolija“ juriskonsultantu. Jam iš ten išėjus – dvejų metų nesėkmės kelias. Finansinės problemos tapo svarbiausiu klausimu. Gintaras ieškojo darbo gal dvidešimtyje įstaigų, tačiau jam nesisekė. Svajojo įkurti informatikos centrą, kreipėsi į Darbo biržą, kad išsiųstų į kursus mokytis dirbti kompiuteriu. Galimybių nebuvo. Aukštąjį išsilavinimą turinčio ekonomisto Joniškyje niekam nereikėjo. Negalėdamas nusipirkti profesijos knygų, dažnai lankydavosi Joniškio viešosios bibliotekos skaitykloje, studijavo naujausią ekonomikos literatūrą. Domėjosi krepšiniu, šachmatais. 1994-1995 m. dirbo Joniškio rajono valdybos finansų skyriaus vyriausiuoju ekonomistu. Pasikeitus vietos valdžiai šis etatas buvo panaikintas. Visuomeniniais pagrindais dirbo Joniškio centristams. 1995 m. įsidarbino Šiaulių dramos teatro direktoriumi. Tačiau nauja veikla Gintarui nesisekė, buvo sunku ieškoti finansinių rėmėjų. Trūko sutarimo su aktorių kolektyvu. Nepraėjus nė pusmečiui G. Ramonas išėjo iš teatro. Bandyta pradėti šeimos verslą. Paėmęs paskolą, nusipirko mezgimo mašiną, siūlų ir ėmė dirbti dienomis ir naktimis. Po kelių mėnesių verslas žlugo. Nepažįstami žmonės, žadėję realizuoti gaminius, apgavo. Prasidėjo bedarbystės mėnesiai. Gintaras naudojosi kiekviena proga užsidirbti. Šienavo, valė melioracijos griovius, pas gimines kaime dirbo visus ūkio darbus. Dirbo iki išsekimo. Kaip Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras buvo prisimenamas tik švenčių dienomis. Vietiniame laikraštyje spausdinamas prisiminimų skyrelis... Šventės praeina, lieka kasdienybė - vienoda, pilka, nieko naujo nebeatnešanti. Tokį nusivylusį jį sutiko buvusi klasės draugė, Joniškio kultūros namų suaugusių teatro režisierė, dabar jau šviesaus atminimo Vanda Šalkauskienė. Ji ir pasiūlė Gintarui ateiti į teatrą. Čia jis atsigavo. Repetavo atsidavęs, įsijautęs į vaidmenį. Kūrybinėje aplinkoje jis buvo gerbiamas, vertinamas, mylimas, tačiau gyventi nebuvo iš ko. 1997 m. įsidarbino garso juostelių pardavėju. „Pradėsiu nuo pačių smulkmenų, adatas pardavinėsiu“,- juokėsi Gintaras. Nieko kito joniškiečiai signatarui negalėjo pasiūlyti. G. Ramonas aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime. Rinko parašus dėl Valdo Adamkaus kandidatavimo, dirba rinkimų apygardoje, ruošėsi dalyvauti konkurse į administratoriaus vietą Joniškio rajono savivaldybėje.

Išėjimas

1997 m. lapkričio 11 d., antradienis. Viskas kaip ir kasdien, tik Gintaras neįprastai pasipuošęs, su kostiumu. Šiandien jis dalyvaus konkurse. Dokumentai nepriimami, reikalaujama atsinešti biografiją ir medikų pažymą – kyla abejonių dėl tinkamumo šioms pareigoms. Dalyvauti konkurse nebėra vilčių. Apie penktą valandą grįžta į namus, nenusivilkęs palto užsidaro savo kambaryje. Netrukus pasigirsta šūvis. Gintaro Ramono nebėra. Kasdienybės naštos neišlaikęs jauniausias Nepriklausomybės akto signataras pasitraukė iš gyvenimo.

Ryški asmenybė, kuriai niekas nenorėjo ar negalėjo ištiesti pagalbos rankos, kai jai jos labiausiai reikėjo, kai sprendėsi gyvybės ar mirties klausimas. Gintaras žinojo, kad juo bus pasirūpinta tik po jo mirties. Gintaro Ramono bendražygis teisininkas šviesaus atminimo K. Čilinskas savo užuojautoje sakė, kad „ryžtingai pasitraukdamas kiton būtin Gintaras žengė svarbų žingsnį: paskatino mus susimąstyti, ar valstybė ir visuomenė pakankamai dėmesinga tiek piliečio, tiek tautos išrinktojo - kiekvieno Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro – sielos išgyvenimams ir rūpesčiams“.
Gintaras Ramonas palaidotas senosiose Joniškio kapinėse. Apie signatarą byloja kukli lenta Joniškio Mato Slančiausko progimnazijoje, prie gimnazijos ir Joniškio parke pasodinti ąžuoliukai. Joniškio rajono Bariūnų kaime memorialine lenta pažymėtas namas, kuriame prabėgo Gintaro vaikystė. Tragiško likimo signataro atminimas įamžintas Reginos Montvilaitės knygoje „Gintaras Ramonas“.

„...Mane labiausiai žeidžia žmonių požiūris, neva signataras, tai galėjai įsitaisyti kur nors tenai. Laikui einant signataras valstybėje įgis reikšmingesnį statusą. Kuo daugiau sėkmingų valstybės žingsnių, tuo signatarai bus prisimenami šviesesne spalva“ (G. Ramonas).

Panaudotos literatūros sąrašas:
Montvilaitė-Staniulienė, Regina. Gintaras Ramonas.- Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“. 2003.- 152 p., su iliustr.
Šiuparys, Gintaras. Kraštiečiai prisiminė sąjūdininką. Lietuvos rytas, 2005, kovo 10 d., p. 3.
Rudnickienė, Lina. Amžinybėn išlydėtas jauniausias Nepriklausomybės Akto signataras. Sidabrė. - 1997, lapkričio 19 d.
Bačiulis, Andrius, Veršinskienė, Nijolė. Nusišovė Kovo 11-osios Akto signataras G. Ramonas. Respublika.- 1997, lapkričio 13 d.
Ozolas, Romualdas. Kraštovaizdis Gintaro Ramono portretui. Respublika.- 2002, lapkričio 6 d.
Jonaitienė, Angelė. Gimtadienis išėjusiam idealistui. Šiaulių kraštas.- 2002, lapkričio 9 d.

Straipsnis ir paroda parengti pasinaudojus Joniškio Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos informacija tinklapyje www.grazitumano.lt ir kraštotyros fondu.
Dalia Norvaišienė


Paskutinio redagavimo data: 2018-09-04