Renginiai

     Gegužės 16-ąją švenčiame mūsų kraštiečio rašytojo Jono Avyžiaus, kurio vardu pavadinta biblioteka, gimimo dieną. Rašytojas gimė 1922 metais Mėdginuose, lankė Joniškio gimnaziją, nuo 1945 metų gyveno ir kūrė Vilniuje. Tačiau jo kūrybos esmė ir įkvėpimas buvo Šiaurės Lietuvos kaimas, mūsų krašto lygumos. Jo romanų veikėjų prototipai − buvę kaimynai, draugai, pažįstami. Aišku, kad gyvenimas sostinėje į Jono Avyžiaus kūrybą įliejo ir miesto temų, tačiau kaimas ir jo žmonės, gyvenę labai sudėtingomis pokario sąlygomis, buvo jo kūrybos stuburas.
     Šiemet „Tradiciniai Jono Avyžiaus skaitymai“ nuskambėjo šešioliktą kartą. Jų tema – „Mylimos moters miestas Kaunas“. Šių metų skaitymams žavų tekstą parašė rašytojo žmona Irena Avyžienė. Laiške ji rašė: „sutvėriau prisiminimų žiupsnelį apie savo gimtąjį mylimą Kauną“. Prisiminė jų išvykas ir pasivaikščiojimus po savo vaikystės ir jaunystės vietas: „Nors Jonui sunku buvo suprasti, kaip man, trečios kartos miestietei, gali būti romantiški ir mieli, jo akimis tokie pilki ir šalti miesto mūrai. Tad kartą, pačiose mūsų Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse,  paklausta,  „Kaip mano karalienė pageidautų atšvęsti savo vardadienį‘,  − nutariau Jonui parodyti savo vaikystės Kauną,  kuris man toks pat nostalgiškai brangus, kaip jam jo Šiaurės Lietuvos lygumos. [...]  Taigi lyg studentai išvykome traukiniu. Juk man būtina pravažiuoti tuneliu! Išvedžiojau jį  po savo „šventas“ vietas. Laimei, diena pasitaikė saulėta, graži.  Bene svarbiausias ritualas – pasikelti Žaliakalnio funikulieriumi. Žemyn  nusileidome granitiniais Kauko laiptais, pasėdėjome Karo muziejaus sodelyje prie fontano su visų Kauno vaikų mylimu Nykštuku. Tarpukaryje prie Karo muziejaus, kaip man tėvai pasakojo, vykdavo visų Valstybinių švenčių minėjimai, kariuomenės paradai, žmonės ateidavo sutikti Naujųjų metų, sulaukti Bokšto laikrodžio dūžių, prezidentas Antanas Smetona pasveikindavo. Tėvelis pasakojo, kad tais metais, „ prieš užeinant rusams“, tiksliai ėjęs Bokšto laikrodis, Naujųjų metų nepaskelbė, „pranašingai“ sustojo. [...] Kauno vaizdai, mano mamos pasakojimai apie gyvenimą „Smetonos laikų“ Kaune ir toji mudviejų išvyka į Kauną pasitarnavo Jonui rašant  romaną „Ir išmuš tavo valanda“.
     Besikeičiant skaidrėms su Jono Avyžiaus nuotraukomis, skambėjo Irenos Avyžienės prisiminimai ir ištrauka iš Jono Avyžiaus romano „Ir išmuš tavo valanda“.
     Prieš rašytojo Jono Avyžiaus gimtadienį neužmirštama ir jo gimtoji sodyba Mėdginuose. Prie stogastulpio pasodintos gėlės, aplankytos J. Avyžiaus seserys Adolfina ir Stanislava.
    Antroje renginio dalyje sulaukėme viešnios iš Kauno. Menininkę Raimą Zander ir jos prisiminimų knygą  „Kauno Atlantida nuo „Inkaro“ kamino pusės“ pristatė audruvietė Aušra Lapinskienė. Puikiai apipavidalintą knygą išleido leidykla „Homo liber“. Autorė pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo facebook‘e paskelbtų jos prisiminimų apie vaikystę. Jos bičiuliams tekstai patiko ir jie skatino rašyti toliau. Taip gimė knyga, kuri tapo įdomi ne tik kauniečiams, nes ji apie Kauną, ne tik giminėms, nes ji apie močiutę ir plačią giminę, bet ir kitiems skaitytojams, kurie gyveno septintajame, aštuntajame dešimtmetyje. Autorė, kaip tuomet vaikai nuo „sekretų“, nuvalė prisiminimų dulkes, nužėrė užmaršties žemes ir tas sąstingio laikotarpis suspindo įvairiomis spalvomis ir detalėmis. Ji sako, kad knygoje aprašė savo vaikystės ir paauglystės Kauną bei Vilijampolę – apytikriai nuo 1961 iki 1976 m.
    Menininkė sakė, kad nors veiklos jai netrūksta, ji talkina Akmenėlių dvaro Pakruojo rajone savininkei, padeda organizuoti renginius, kultūrinius vakarus. Tačiau rašymas jau tapo neatsiejama kasdienybe. Parašytos dar dvi knygos: „Bohema neis į dangų“, kurioje pasakojama apie Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, Vilniaus dailės institutą, menininkų bohemą ir „Neištikimybių manuskriptai“, apie šeimų likimus − laukia savo leidėjų.

Vijoleta Kuprevičienė

Ritos Mačiukienės, Audriaus Danieliaus, Dalios Norvaišienės nuotraukos