Galerija

RAŠYTOJA JOLITA SKABLAUSKAITĖ



2020 m. rugsėjo 20 d. sukako 70 metų, kai 1950 m. Kuisių kaime gimė Jolita Skablauskaitė, rašytoja, menotyrininkė, dailininkė. Mirė 2018 kovo 10 d. Joniškyje, palaidota senosiose Joniškio miesto kapinėse.

     1968 metais Jolita baigė Joniškio 2-ąją vidurinę mokyklą. 1968-1971 metais Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume mokėsi rūbų modeliavimo. Kaip sakė ji pati, kad amatininke nenorėjo tapti, todėl perėjo studijuoti į Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) ir studijavo menotyrą. 1976 metais baigusi institutą, dirbo Kauno kultūros paminklų apsaugos inspekcijoje menotyrininke, 1979-1983 m. Kauno profesinių sąjungų Grafikos studijos vadove, 1988-1989 m. Vilniaus aklųjų ir silpnaregių leidyklos redaktore. Kaip rašytoja Jolita debiutavo 1984 metais, „Pergalės“ žurnale buvo išspausdinta jos apysaka „Tik šviesūs paukščiai naktyje“. 1986 metais papildyta išėjo atskira knyga. Debiutas buvo puikiai sutiktas skaitytojų, susilaukė kritikų pastebėjimų ir įvertinimų. Jau pirmojoje knygoje išryškėjo svarbiausieji J. Skablauskaitės kūrybos bruožai: „postmoderni meninė jausena, meno kūrinio kaip savarankiškos tikrovės modeliavimas, subtili fantastikos, magijos, paslapties ir tikrovės elementų sampyna“. Tais pačiais metais Jolita priimta į Rašytojų sąjungą. 1987 m. už sėkmingą debiutą gavo literatūrinę J. Jonyno premiją, nuo 1989 metų pasišventė tik literatūriniam. Nors ir sunkiai vertėsi jokių kitų darbų nenorėjo ir nepripažino, jos pašaukimas ir aistra buvo rašyti. 1989 m. išėjo eilėraščių, kuriuos rašytoja, kaip ji pati sako, rašo tik laisvalaikiu, jie pasitarnauja kaip būsimų apsakymų kontūrai, rinkinys „Šviesa, tyla ir ilgesys“. Jolita dažnai pati ir iliustruodavo savo knygas, jos piešiniai tarsi papildo literatūros kūrinius. Kartu tai − savarankiškai gyvenantis ir pulsuojantis spalvų ir vizijų pasaulis, toks pat savitas ir fantastiškas, kaip ir visa Jolitos Skablauskaitės kūryba.
     Iš viso išleista trylika J. Skablauskaitės knygų: be dviejų debiutinių, 1990 m. išėjo romanas „Žolių kartumas“. Jis kritikės M. Dautartienės apibūdinamas kaip: „savito stiliaus, netradicinės struktūros romanas apie stagnacijos visuomenę, sukaustyto žmogaus prigimtį“. „Liūnsargių moteris“ (1993 m.), „Mėnesienos skalikas“ (1997 m.), už šią knygą 1998 m. rašytojai paskirta Žemaitės premija. „Trečiasis tūkstantmetis“ (2000 m.), „Kitas kraujas“ (2002 m.), „Septyniadangė erdvė” (2004), „Brudenis” (2006 m.), „Sado sindromas“ (2010 m.), „Žiežulės“ (2014 m.), jau po rašytojos mirties išleistas apsakymų rinkinys „Fatum“ (2018 m.) ir eilėraščių knyga „Lapai iš dienoraščio“ (2020 m.)
     Literatūros kritikės Jūratės Sprindytės nuomone: „Jolita Skablauskaitė − ryški ir originali lietuvių prozininkė, sugebanti kasdienį pasaulį jungti su ezoterinio, sapnų pasaulio blyksniais. Jos kuriamas pasaulis lietuvių prozoje išskirtinis“. J. Skablauskaitės novelių motyvais režisierius Algimantas Puipa pastatė filmus: „Žuvies diena“ (1989 m.) ir „Žaibo nušviesti“ (1996 m.), pastarajame filme panaudotas ir P. ir P. Dirgėlų vienas apsakymas. Apie Jolitą A. Marcinkevičiūtė 2014 m. sukūrė dokumentinį filmą „Vienatvės gaudesys“.
     Jolita visas vasaras leisdavo savo gimtojoje sodyboje Kuisių kaime. Čia ji pasisemdavo stiprybės, magijos paslapčių, čia gimdavo jos romanai, eilės ir piešiniai.

Parengė Vijoleta Kuprevičienė


Paskutinio redagavimo data: 2024-02-12