Renginiai

     Žygio dalyvius išlydėjo Joniškio savivaldybės Administracijos direktorė Valė Kulvinskienė bei Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius vyriausioji specialistė Regina Leknickienė. Žygio saugumu rūpinosi Joniškio policija.
Pažintinei išvykai dviračiais į Kalnelį vadovavo istorikas dr. Ernestas Vasiliauskas. Jis pasakojo apie Joniškio miesto priešistorę. Dabartinėje Kalnelio teritorijoje ant piliakalnio (šiuo metu čia stovi medinė bažnyčia ir įrengtos kapinės) buvo pastatyta medinė Sidabrės pilis, aplink pilies teritoriją taip pat virė gyvenimas. Kad tai buvo nemaža žiemgalių gyvenvietė byloja archeologiniai kasinėjimai. Tyrinėjimų metu rasta lipdytos grublėtu paviršiumi žiestos keramikos, naminių ir laukinių gyvūnų kaulų, juvelyrų plaktukų, žalvarinių segių, pakabučių, smeigtukų, ietigalių, XVI-XX a. monetų.
Sidabrė buvo paskutinis žiemgalių pasipriešinimo Vokiečių ordinui židinys. 1290 m. kryžiuočiams užėmus Sidabrę, buvo baigtas Žiemgalos nukariavimas.
Ilgai manyta, kad Sidabrės pilis stovėjo ant kalniuko, važiuojant iš Joniškio kairėje pusėje, ten netgi pastatytas atminimo paminklas. Tačiau vėlesni moksliniai tyrimai parodė, kad tai − Kalnelio dvaro vieta, dvaras priklausė Joniškio bažnyčiai.
Aplankius istorines vietas, išklausius mokslininko pasakojimo, žygio dalyviai sustojo Kalnelio poilsio zonoje. Prie keliautojų prisijungė svetingos kalnelietės su bendruomenės vadove Irma Rasikiene. Joniškio visuomenės sveikatos biuro darbuotojos pravedė mankštą, keliautojai vaišinosi žiemgališku daržovių šiupiniu su mėsa. „O mėsa tai turėtų būti arkliena“, − juokavo istorikas Ernestas Vasiliauskas. Archeologinių tyrimų metu buvo rasta sukapotų ir termiškai apdorotų arklių kaulų, iš to galima spręsti, kad žiemgaliai valgė arklieną.
Žygeiviams taip pat teko pasukti galvas ir atspėti kas galėtų būti Sidabrės „lobis“. Kažkada Kalnelis garsėjo šv. Brigitos šaltiniu, jis tryško į šiaurės rytus nuo kapinių koplyčios, 6-7 metrai nuo kapinių tvoros. Dar XX a. antroje pusėje virš šaltinio buvo medinis dangtis, į vandenį įleistas rentinėlis. Vandens iš šaltinio žmonės atvažiuodavo netgi iš Rygos, juo plaudavo akis, žaizdas, manyta, kad jis gydantis ir šventas. Šią užduotį išgvildeno ir prizą pelnė Rasa Žukauskaitė.
     Džiugu, kad nei visą savaitę žemę merkęs lietus, nei švininiai debesys neišgąsdino norinčių pakeliauti ir pažinti savo kraštą.

Vijoleta Kuprevičienė
Dovilės Kurlienės ir Vijoletos Kuprevičienės nuotraukos