Renginiai

     16 d. − sukanka 135 metai, kai Joniškyje gimė Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas Kazys Zubauskas. 1901 m. jis baigė Joniškio pradžios mokyklą. Vėliau išvyko į Rygą, mokėsi Rygos miesto mokykloje. 1904 m. grįžo į Joniškį, dirbo sekretoriumi, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Nuo 1907 m. dirbo Kuršėnų miškų urėdijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išvykęs į Rusiją, dirbo Rusijos lietuvių tremtinių organizacijose. Karui baigiantis sugrįžo į Lietuvą. Dirbo miškotvarkininko darbą Akmenėje, Kuršėnuose.
1919 m. Kazys Zubauskas išrinktas Kretingos valsčiaus ir apskrities tarybos nariu, kurį laiką ėjo Kretingos apskrities valdybos pirmininko pareigas. 1920 m. rugsėjo 12 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas. Buvo nepartinis Seimo narys. (Šiemet sukanka 100 metų, kai Lietuvos žmonės 1920 m. balandžio 14–15 d. visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose išrinko Lietuvos Respublikos Steigiamąjį Seimą – pirmąjį moderniųjų laikų Lietuvos parlamentą). Džiugu, kad šiame Seime darbavosi ir kraštietis Kazys Zubauskas. https://lt.wikipedia.org/wiki/Steigiamasis_Seimas .Pasibaigus kadencijai Seime, redagavo 1922-1923 metais ėjusį mėnesinį bežemių, mažažemių ir smulkiųjų ūkininkų laikraštį „Artojų patarėjas“. Vertėsi advokato praktika. Išleido keletą teisinių patarimų knygų, iš kurių populiariausia buvo 1928 metais išėjusi „Kaimo advokatas: byloms vesti vadovėlis su virš 200 pavyzdžių, skiriamas: teisininkams, studentams, valdininkams, savivaldybininkams, draugijoms, trečiųjų teismams, ūkininkams, naujakuriams, darbininkams, nuomininkams, pirkliams ir pramoninkams“. Kazys Zubauskas buvo Panemunės jachtklubo pirmininkas. Su šeima 1930 m. apsigyveno šalia Panemunės tilto pastatytame moderniame name. http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/198. 1941 m. birželio 14 d. su žmona Barbora, sūnumi Rimvydu ir seserimi suimtas, Kauno geležinkelio stotyje atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į Sibirą. Žuvo lageryje 1942 vasario 5 d. Sūnus Rimvydas parašė prisiminimus  „Svetimose žemėse“, spausdinta 1999-2000 m. remtinyje“. http://www.lpkts.lt/sites/default/files/382_0.pdf

Literatūra apie Kazį Zubauską
Zubauskas Kazys, Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Klaipėda, 1924, p. 68.
Zubauskas Kazys, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1966, t. 35, p. 124.
Lietuvos gyventojų genocidas 1939–1941, Vilnius, 1992, t. 1, p. 935.
Veilentienė A., Zubauskas Kazys, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 431–432.

Kazio Zubausko leidiniai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
1. A. Panemunės namų savininkų draugijos įstatai : [įregistruoti 1934 m. lapkričio 6 d.]. - [Kaunas] : [A. Panemunės namų savininkų draugija], 1934 ([Kaunas] : Kuznickio ir Beilio sp.). - 14 p.. - Be antr. lapo. - Antr. iš viršelio. - Pilna antr.: Aukštosios Panemunės namų savininkų draugijos įstatai

2. Artojų patarėjas : bežemių, mažažemių ir vidutinių ūkininkų laikraštis / redaktoriai Stasys Glodenis, Kazys Zubauskas. - Kaunas : Bežemių, mažažemių ir vidutinių ūkininkų s[ąjun]ga „Dalgis“, 1922-1923. - 30 cm. - Paantr.: bežemių, mažažemių ir smulkiųjų ūkininkų laikraštis, 1923

3. Kaimo advokatas : byloms vesti vadovėlis su virš 200 pavyzdžių, skiriamas: teisininkams, studentams, valdininkams, savivaldybininkams, draugijoms, trečiųjų teismams, ūkininkams, naujakuriams, darbininkams, nuomininkams, pirkliams ir pramoninkams / parašė priv. advokatas Kazys Zubauskas. - Šiauliai : išleido L. Jakavičius : Knygynas „Lietuva“, 1928 (Šiauliuose : sp. „Titnagas“). - 219, [5] p.. - 3 Lt

4. Statybos ir butų tvarkymo įstatymai, taisyklės : atstatymo apžvalga ir kritika ; Lietuvos darbuotojų ir įvairių įstaigų 1200 antrašų / spaudai paruošė ir išleido Kazys Zubauskas. - [Kaunas] : [K. Zubauskas], [1922] (Tilžėje : E. Jagomasto sp. „Lithuania“). - [8], 98 p. : virš. iliustr.. - Iš V.Gaigalaičio kolekcijos (LNB: GC58//99/24390)

     17 d. – 145 metai, kai Pasvalyje gimė gydytojas, visuomenės veikėjas Petras Avižonis. 1902-1904m. ir 1906-1910 m. dirbo gydytoju Žagarėje. Petras Avižonis mokėsi Mintaujos gimnazijoje, ją baigęs, įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą. Jaunas vaikinas aktyviai įsijungė į lietuvių kultūrinę veiklą. Susipažino su P.Višinskiu, padėjo jam redaguoti „Varpui” ir „Ūkininkui” skirtus Žemaitės ir kitų rankraščius. Pats rašė į „Varpą” ir „Ūkininką”, palaikė ryšius su J.Jablonskiu. Sunkios gyvenimo sąlygos, baimė, kad baigęs universitetą negalės įsikurti Lietuvoje, lėmė, kad P. Avižonis persikelti į Tartu universitetą studijuoti medicinos. Baigęs medicinos mokslus grįžo į Lietuvą, dirbo Ariogaloje, vedė medikę Sofiją Gruzdytę. 1903 metais jauna šeima persikėlė į Žagarę. Žagarėje gimė jų sūnus – būsimasis gydytojas oftalmologas Vytautas ir istorikas Konstantinas. Jaunas medikas ne tik vertėsi gydytojo praktika, užsiėmė moksline veikla, bet ir aktyviai įsijungė į visuomeninį, kultūrinį gyvenimą. P. Avižonis skaitė ir platino tuo metu draudžiamas lietuviškas knygas ir laikraščius, pas jį lankydavosi knygnešys ir tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas. P. Avižonis aktyviai bendradarbiavo to meto lietuviškoje spaudoje, bendravo su J. Jablonskiu, P. Višinskiu, J. Basanavičiumi ir kt. 1907 m. Petras Avižonis įstojo į J.Basanavičiaus įkurtą Lietuvių mokslo draugiją.
P. Avižonis ne tik gydė akių ligas, bet ir operavo. Įrengė dvi lovas ligoninėje akių ligomis sergantiems vargšams ir gydė juos nemokamai. Be to, 1904 m. įkūrė Beturčiams šelpti draugiją. Manydamas, kad aklumas yra skurdo ir vargo liga, P. Avižonis nupirko namą ir apgyvendino jame apylinkės elgetas bei invalidus, jiems suteikdamas visišką aprūpinimą. Jis įkūrė Žagarės vartotojų kooperatyvą ir draugiją. Jo iniciatyva imtos šaukti Lietuvos gydytojų konferencijos gydymo ir sanitarijos klausimams aptarti. 1904 m. P. Avižonis buvo mobilizuotas į carinę armiją ir kaip gydytojas dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, net pateko į japonų nelaisvę. Savo mokslinius tyrinėjimus apibendrino 1914 m. Tartu universitete apgintoje daktaro disertacijoje. 1920 m. pradėjo dirbti Karo ligoninės Akių ligų skyriaus vedėju, įsteigė ir vadovavo Aukštųjų kursų Medicinos skyriui, taip pat dėstė studentams, vėliau įkūrė Lietuvos universiteto Akių kliniką. 1922–1924 m. buvo pirmasis Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto dekanas, nuo 1922 m. profesorius, 1924–1925 m. universiteto prorektorius, 1925–1926 m. rektorius. 1930 m. gruodžio mėnesį jo rūpesčiu Vytauto prospekte Kaune atidaryta moderni Akių klinika. Mirė 1939 metais Kaune. 

Profesorius medicinos daktaras Petras Avižonis (1875–1939): jo visuomeninė, kultūrinė ir mokslinė veikla / Jonas Puzinas. – Čikaga: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1979. – 220 p.: iliustr.

     27 d.- sukanka 60 metų, kai Drąsutaičiuose gimė operos solistas Liudas Norvaišas. Būsimasis dainininkas augo Joniškyje. Didžiausią įtaką jo muzikavimui darė mama, pati turėjusi gerą balsą, giedojusi Joniškio bažnyčios chore. Berniukas lankė muzikos mokyklą, mokėsi groti akordeonu, nors gyvenant netoli mokyklos stadiono (Gėlių g.), knietėjo spardyti kamuolį... 14 metų išvažiavo į Šiaulius, į aukštesniąją muzikos mokyklą, įstojo į choro dirigavimą. Dirbo Akmenės, Radviliškio rajonuose, Joniškio kultūros centre. Iš čia išėjo į kariuomenę, o nuo 1982 metų savo muzikinę veiklą tęsė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chore. Jaunąjį talentą pastebėjo Virgilijus Noreika, kuris tuomet buvo Operos ir baleto teatro direktorius. Jis pakvietė Liudą perklausai, patarė siekti operos solisto karjeros. Pirmasis, jau kaip solisto, buvo vienuolio vaidmuo 1990 m. G. Verdi operoje „Don Karlas“. 1993 m. Liudas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dainavimo klasę pas prof. Virgilijų Noreiką. Vėliau tobulinosi Zalcburgo Aukštojoje muzikos mokykloje, prof. R. Knolio klasėje. 1996–2000 m. jis yra dainavęs Bremeno ir Erfurto operos teatruose Vokietijoje, nuolat bendradarbiauja su Kauno muzikiniu teatru. Nuo 1991 m. Čikagos lietuvių operoje dainavo daugelyje to teatro pastatymų: A Ponkjeli „Lietuviai“, V. Klovos „Pilėnai“, D. Verdi „Kaukių balius“, G. Doniceti „Liučija di Lamermur“, Ž. Bize „Perlų žvejai“.
Liudas Norvaišas sako, kad jo balsas daugiau „bel canto“, pakankamai šviesus bosas, tai ir vaidmenis labiausiai smagu dainuoti belkantinius. Solistas nuolat rengia ir solinius koncertus, dainuoja stambių vokalinių simfoninių kūrinių atlikimuose. Jis bendradarbiauja su Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniais orkestrais, Lietuvos kameriniu orkestru. Nuo 2007 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Liudo Norvaišos Sukurti vaidmenys:
Ulrichas (V. Klova „Pilėnai“)
Orovezas (V. Bellini „Norma“)
Raimondas (G. Donizetti „Liučija di Lammermur“)
Leporelas (W. A. Mozart „Don Žuanas“)
Figaras (W. A. Mozart „Figaro vedybos“)
Angelotis (G. Puccini „Toska“)
Don Bazilijus (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“)
Pilypas ir Didysis Inkvizitorius (G. Verdi „Don Karlas“)
Bankas (G. Verdi „Makbetas“)
Tomas (G. Verdi „Kaukių balius“)
Vyriausiasis žynys (G. Verdi „Nabukas“)
Baronas ir Daktaras (G. Verdi „Traviata“)
Markizas di Kalatrava, Seniūnas (G. Verdi „Likimo galia“)
Grafas Monteronė (G. Verdi „Rigoletas“)
Albanis (A. Ponchielli „Lietuviai“)
Pimenas (M. Musorgskij „Borisas Godunovas“)
Masalskis (B. Dvarionas „Dalia“)
Dalandas (R. Wagner „Skrajojantis olandas“)
Profesorius (B. Kutavičius „Lokys“)
Eskamiljas ir Cuniga (G. Bizet „Karmen“)
Kareivis ir Nazarietis (R. Strauss „Salomėja“)
Poncijus Pilotas (J. S. Bach „Pasija pagal Joną“)
Monas Miškinis (J. Tamulionis „Bruknelė“)
Lodovikas (G. Verdi „Otelas“)
Kardinolas Bronji (J. F. Halevy „Žydė“)
Greminas (P. Čaikovskij „Eugenijus Oneginas") ir kt. Liudas Norvaišas.

28 d. – sukanka 125 metai, kai Juodlaukių kaime, Kelmės rajone gimė chorvedys, pedagogas, kompozitorius Domas Andrulis. Jis žymių kraštiečių tarpe todėl, kad dirbdamas Žagarėje, įnešė didelį indėlį į šio miestelio muzikinį ir kultūrinį gyvenimą. Dar besimokydamas Kelmės mokykloje, nuo 11 metų pradėjo giedoti bažnyčios chore. Keletą metų privačiai mokėsi muzikos, nuo 1914 m. jau vargonininkavo Vaiguvoje, Kurtuvėnuose, dirbo mokytoju Šakynoje. Nuo 1922 m. mokytojavo Žagarės pradžios mokykloje. Dėstė muziką Žagarės mokytojų kursuose, čia jis subūrė gana pajėgų chorą, su kuriuo dalyvavo pirmojoje Dainų šventėje. Vadovavo Šaulių būrio chorui. 1924 metais įstojo į Klaipėdos konservatoriją, kurią baigęs dėstė muziką Palangos vidurinėje mokykloje, vėliau Plungės ir Telšių gimnazijose. Nuo 1947 m. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje dėstė teorines disciplinas, 1948–1950 m. vadovavo Mokytojų namų mišriajam chorui, surengė koncertų ir išvykų. 1951–1953 m. Panevėžio muzikos mokyklos, o 1953–1973 m. Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos teorinių disciplinų dėstytojas, mėgėjų chorų vadovas. Talkino J. Žilevičiui parengiant vadovėlį „Jaunas Dainininkas“ (1927), išleido dainų rinkinį „Dainos mažiesiems dainininkams“ (1932), dainų ciklą „Gimtinės garsai“ ir „Dainos skautams“ (1936), chorinių dainų rinkinį „Yra šalis“ (1938), „Dainynėlį“ (1938) ir kt. Spausdino straipsnius muzikos mokymo ir metodikos klausimais žurnaluose „Muzika“, „Muzikos menas“, „Muzikos barai“. Mirė 1973 metais Šiauliuose.

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. - Vilnius, 1999. 

Vijoleta Kuprevičienė