Renginiai

Gegužės mėnesio jubiliejinės kraštiečių sukaktys

  2020-05-04



Taip jau sutapo, kad gegužės mėnesį minime dviejų latvių kilmės kraštiečių jubiliejines sukaktis.

     Gegužės 1 d. sukako 125 metai, kai 1895 m. Likaičių kaime (dabar išnykęs) gimė Mykolas (latviškai Mikelis) Albertas Krūminis, ūkininkas, Joniškio latvių švietimo draugijos pirmininkas, aktyvus visuomenininkas. Apie savo tėvą papasakojo Tauragėje gyvenanti dukra Zelma Simonavičienė: „sodyba Likaičių kaime buvo didelė: gražus medinis namas, dengtas gontais, veranda ir langai puošti raižiniais, sodas. Sodyboje buvo iškastas tvenkinys, o per jį pastatytas tiltelis – mėgstama vaikų (šeimoje jų buvo trys: Albertas, Zelma, Žanis) ir suaugusių pasivaikščiojimų vieta. Kiek tolėliau buvo daržinė, gyvulių tvartai, klėtis, kalvė ir pirtis. Tėvas buvo pasiturintis ūkininkas, turėjo 33 hektarus žemės, daugiausia augino javus, turėjo kuliamąją mašiną“.
Tačiau labiausiai ne tik Daunoravos apylinkėse, bet ir Joniškyje Mykolas Krūminis garsėjo, kaip latvių bendruomenės telkėjas ir organizatorius. Jis buvo Joniškio latvių švietimo draugijos ir Daunoraičių II (latvių) pradžios mokyklos statymo komiteto pirmininkas. Organizavo, savo ir kitų apylinkės ūkininkų sutelktinėmis lėšomis rėmė Daunoraičių kaimo pradinės mokyklos statybą. Pasak istoriko dr. Ernesto Vasiliausko, ši mokykla buvo vienintelė specialiai pastatyta latvių mokykla Lietuvoje. Statybą parėmė ir Latvijos valstybė bei Joniškio valsčius. Mokykla duris atvėrė 1928 metais. Prie mokyklos bendruomenės telkėsi kultūrinė, visuomeninė veikla: teatras, muzikantų orkestrėlis, biblioteka, buvo švenčiamos įvairios šventės, organizuojami koncertai, spektakliai. Aktyvų visuomeninį gyvenimą 1940 m. nutraukė sovietmetis. Mykolo Alberto Krūminio šeimai nepavyko išvengti tremties. Jis, su visa šeima, 1948 m. buvo ištremtas į Rusiją, Krasnojarsko sritį Korbik gyvenvietę. Namo negrįžo, mirė 1955 m. Sibire po nesėkmingai atliktos operacijos.

     Dzintrą Elgą Irbytę-Staniulienę daugelis joniškiečių gerai pažįsta. Ji ilgametė pedagogė, visuomenininkė, dabar gerai žinoma vertėja. Gimė 1945 m. gegužės 2 dieną Dubovkos k. (Joniškio rajonas). 1953–1960 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje (dabar Šiaulių J. Janonio gimnazija). Vidurinę mokyklą baigė 1966 m. Ukrainoje. 1966–1970 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas) Filologijos fakultete. 1972 m. pradėjo dirbti mokytoja Šiauliuose, nuo 1976 m. ji buvo Joniškio suaugusiųjų vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytoja; 1994–2003 m. – Joniškio jaunimo mokykloje rusų kalbos ir literatūros mokytoja bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Nuo 2004-ųjų metų yra Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, nuo 2000 metų Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, apdovanota J. ir E. Šiulaičių literatūrinio fondo premija (2004). Už romanų „Kuršių vikingai“, „Išravėta širdis“, „Kilpa“ ir apysakos „Širdelių salos“ vertimus jai paskirtos Latvijos kultūros kapitalo fondo stipendijos.
Dzintros Elgos Irbytės-Staniulienės išverstų knygų sąrašas išties ilgas. Tai L. Muktupavelos romanai „Pievagrybių testamentas“ (2003) ir „Kilpa“ (2004), E. Martužos romanai „Išravėta širdis“ (2005), ir „Neprotingoji“ (2011), V. Rūmnieko ir A. Miglos istoriniai romanai „Kuršių vikingai“ (2007) ir „Sveikas, linksmasis Rodžeri!“ (2014), M. Rungulio apysaka „Širdelių salos“ (2006); D. Dreikos kūrybos rinktinė „Vėjo juokas“ (2007), A. Aizpurietės kūrybos rinktinė „Plaukiotoja naktimis“ (2009), D. Dreikos romanas-rebusas „Tiesos iškasiniai“ (2016). Išverstos mokslo populiarinimo knygos – V. Celmo „Baltų raštai ir ženklai“ (2010), „Baltų religijos pagrindai“ (2017), „Žiemgalos receptai – Zemgaļu receptes – Recipes from Zemgale“ (2014), dalis tekstų knygai „Žiemgaliai senovėje“ (2003). Į išverstų kūrinių sąrašą rikiuojasi M. Zyverto pjesė „Raktė“, K. Vērdinio libretas roko operai „Ačiū, Saule!“, poezijos knygos „Tau ir tėviškei“ (2000), „Ir laimėjo Saulė mūšį“ (2001), „Gurkšnis karstelėjusios versmės“ (2003). Vertimai publikuoti almanachuose „Eilėraštis vaikšto po tylą“ (2001), „Baltieji sparnai“ (2005), „Ten, sidabro vingy...“(2005, 2006), „Audruvė“ (2001, 2006, 2012, 2017), „Jungtys“ (2003, 2006, 2009). Vertimai spausdinami leidiniuose: „Literatūra ir menas“, „Latvijas vēstnesis“, „Zemgale“, „Sidabrė“, „Naujoji Romuva“, „Žemygala“. Naujausias Dzintros darbas yra iš latvių kalbos išverstas ir leidybai paruoštas Aleksandro Gryno istorinis romanas „Nameisio žiedas“.
Dzintrai Elgai Irbytei-Staniulienei 2006 metais suteiktas meno kūrėjo statusas. Vertėja ne tik užsiima vertimais, bet ir aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, tarp jų – 6-ajame tarptautiniame vertėjų kongrese Rygoje (Latvija, 2003), lietuvių ir latvių poezijos dienose Jelgavoje (Latvijoje, 2002–2004, 2006), konkurse „Poetinis Druskininkų ruduo“ (1999, 2000), tarptautiniame literatūros forume „Eurospąstai“ (2003). Dzintra Elga Irbytė yra iliustruoto kultūros gyvenimo žurnalo „Naujoji Romuva“ bičiulė ir rėmėja.
Dzintra Elga ne tik vertėja, bet ir aktyvi visuomenininkė, ji yra Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, Lietuvos nepriklausomųjų Rašytojų sąjungos, Lietuvos „Žiemgalos“ draugijos, Poezijos ir Kitų Menų Mėgėjų Asociacijos Menų Šaltinio, Šiaurės Lietuvos literatų draugijos, Joniškio latvių draugijos „Avots“ narė.

Vijoleta Kuprevičienė



Paskutinio redagavimo data: 2020-05-05