Apie mus

GEDULO IR VILTIES DIENAI ATMINTI

  2021-06-14



Masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį 2-3 valandą ryto.
Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą.

Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo. Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kt. sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus.

Apie tremtį daugiau skaitykite: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-gyventoju-tremimai/

Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos skaitykloje veikia literatūros paroda „Tremties ir gedulo diena".

Šiuos keletą epizodų iš tremties  Sibire 1951−1958 metais  parašė Emilis Kokinas (1935−2014), užrašyta 2000 metais.

Tremties metai Sibire

Buvo 1951 metų spalio 2 dienos labai ankstyvas rytas... Gyvenome Duburių kaime, Zarasų rajone. Mes su broliu mokėmės Antazavės vidurinėje mokykloje. Prisimenu, kad iš vakaro mokykloje buvo kažkokia šventė ir namo grįžau vėlai. Rytą – girdžiu kažkas šūkauja, atsimerkiu − žiūriu kareivis su šautuvu prie lovos stovi, galvojau, kad valgyti nori... Sakau eik į virtuvę, gausi valgyti ir sukuosi ant kito šono. Deja...
− Neklijuok durniaus, kelkis − rėkia jis ir baksnoja šautuvo buože. Išsigandau, nors dar nesupratau kas čia vyksta. Nueinu į virtuvę, o ten sėdi dar vienas kariškis, sklaido kažkokius popierius, sukiojasi keli vyrai civiliais drabužiais, mama verkia.
− Mus išveža, − sako ji, reikia ruoštis, duotos tik dvi valandos. Nebuvom tam pasiruošę, reikėjo greitai suktis. Atėjo kaimynai, paskerdė bekoniuką, įsidėjome mėsos, susirinkome drabužius. Mes su broliu dar dviračius norėjome pasiimti, bet kareiviai neleido, kur su dviračiu važiuosi juokėsi, nereikės jų ten...
Susidėjome savo mantą, sulipome į mašiną, buvome pirmieji, kuriuos tą rytą paėmė, dulksnojo lietus... Įsodino dar tris šeimas ir visus atvežė į Dūkšto geležinkelio stotį. Suvarė į prekinius vagonus, kol žmonių buvo mažai, tai dar nieko, bet pririnko pilną vagoną, reikėjo sėdėti ant savo maišų su daiktais, mažesnius vaikus sukėlėme ant gultų. Taip ir išvežė visus, be teisės sugrįžti. Man tuo metu buvo 16 metų, broliui Evaldui −13 (vyriausiasis brolis Jonas tuo metu jau buvo žuvęs, o sesuo Janina gyveno Vilniuje), tėvui buvo 62 metai, mamai – 57. Du pagyvenę žmonės ir du paaugliai.
Vilniuje suformavo labai ilgą sąstatą, gal 70 vagonų. Tiksliai niekas nesakė kur mus tremia, kur veža. Dundėjome per Rusiją į rytus, tik pravažiavus Uralo kalnus, supratome, kad veža į Sibirą. Šaltėjo oras, šilto maisto nebuvo, tik „kipitokas“, pašildytas vanduo. Valgėme tai, ką turėjome, duodavo dar forminės duonos, kartais silkės. Iki Krasnojarsko važiavome beveik tris savaites, apie spalio 20 d. atkabino dešimt vagonų ir sargyba liepė mums kraustytis lauk. Išsikrovėme, laukėme kas bus toliau. O naktys jau šaltos, visa laimė, kad aplink buvo krūvos anglių. Žmonės pradėjo krauti laužus, kūrenti ir šildytis. Greitai visi buvome aprūkę, juodi, kaip velniukai. O čia atvažiavo „kupčiai“, taip juos vadinome, ir pradėjo rinktis žmones. Pirmiausia jaunus, sveikus, kad būtų tvirti, darbingi. Mus paėmė tik po trijų parų, tėvai jau seni, o mes dar neužaugę. Tą laiką valgyti jau nieko nebegaudavome, miegojome prie laužų, juodi ir alkani. Tėvas neapsikentęs pats pradėjo kalbinti tuos „kupčius“. Jis puikiai kalbėjo rusiškai, dar caro laikais mokėsi Daugpilio gimnazijoje. Taigi, paėmė mus vieno kolūkio pirmininkas. Važiavome iki rajono centro Jemeljanovo, kelias − pusėtinas, tačiau, kai įvažiavome į miškų zoną, į taigą, tai jau vargelis... Vairuotojas uždėjo ant ratų grandines, duobės tokios, atrodė, kad mašina tuoj apvirs... Moterys klykia, spiegia, vairuotojas barasi ir aiškina, kad jie kasdien taip važinėja ir nieko, visi sveiki. Už kokių 40 kilometrų privažiavome kaimą, Uspenka vadinosi, tai bus mūsų nuolatinė gyvenamoji vieta. Kaimas nedidelis, koks 40 trobų. Ruduo, dar nepašalę, visur siaubingas purvas, batai taip aplimpa, kad kojos negali pakelti. Nuvedė mus į nedidelį namelį, vienam gale – tvartas, kitas – gyvenamasis. Durys labai žemos, koks 160 cm, gerokai reikia pasilenkti, kambarys normalus, gal 20 kvadratų, krosnis, keli platūs suolai, staliukas, du mažučiai langeliai, bet vis namai, ne lauke prie anglių laužo. Jau apsidžiaugėme, bet pasirodo čia turi tilpti keturios šeimos, 13 žmonių. Kai suguldavom, kojos nebuvo kur pastatyti.
Taip prasidėjo mūsų gyvenimas Sibire. Pirmosiomis dienomis neturėjome ką valgyti, pinigų nėra, maisto nėra. Pradėjus skirstytis į darbus gavome šiokius tokius avansus. Tačiau ir kaimo parduotuvėje nelabai ko buvo: žibalas, silkė, margarinas, šaldyta žuvis, druska, degtinė. Mūsų „komuna“, kaip vadinome savo gryčiutės gyventojus, gavo maišą grūdų, tai moterys virdavo košes ir valgėme visi drauge.
Vėliau surinko vyrus, kurie išmanė statybos darbus, namų statymui. Medienos pilna taiga, namai kilo greitai, vyrai dirbo sumaniai, įnešė daug patobulinimų į sibirietišką statybą. Taigi turėjome savo namuką, apsigyveno mūsų šeima ir dar dvi vienišos moterys, jos buvo tolimos mamos giminaitės.
Vyrai statė namus, o mus: tris paauglius ir mokytoją paskyrė kasti duobę 4x6 metrų ledainei statyti, vasarą čia turėjo būti laikomas pienas. Kai pradėjom kasti, žemė jau buvo sušalusi, todėl reikėjo kūrenti laužą, atšildyti. Vargome, kasėme, jau buvome kaip ir baigę, bet užėjo pūgos, pripustė, reikėjo nutraukti darbus iki pavasario. O atėjus pavasariui, žemė atšilo ir mūsų duobė užgriuvo. Toks buvo pirmasis mano darbas Sibire, nuėjęs „šuniui ant uodegos“.
Atėjus žiemai, visi buvo siunčiami į taigą pjauti medžių. Blogiausia, kad neturėjome kuo apsirengti, mūsų batai buvo nepritaikyti tokiems šalčiams ir šitiek daug sniego. Tačiau darbas buvo sunkus ir neleido sušalti. Nupjovus eglę dvitraukiu pjūklu, reikėjo nugenėti šakas, supjaustyti vienodo ilgio rastais, juos surūšiuoti. Dirbome su „muzika“, pilvas dažnai „grodavo maršus“... O taiga žavėjo savo didybe, grožiu. Ypač mums nematyti šimtamečiai maumedžiai, jie auga 40-50 metrų aukščio, mediena sunki. Iš jų buvo statoma tik pastatų apačia, kad ilgiau laikytų.
Viduržiemio šaltis siekdavo ir virš 40 laipsnių. Krosnis reikėdavo ir naktį kūrenti, gerai, kad su malkomis problemų nebuvo, niekas neribojo, pjauk ir vežkis kiek išgali, taiga didelė. Didžiausia mano svajonė tuo metu buvo turėti „fufaikę“ (vatinuką). Sibire tai buvo pats geriausias drabužis. „Sibiriakai“ tikrai „kieti“ vyrai, visą žiemą vaikščiodavo ant marškinių užsivilkę tik vatinuką, jokių megztinių, jokių šalikų. Dar turėdavo tokią juostą, kokių trijų metrų ilgio, užsivyniodavo, kaip diržą ir viskas.
Iš pradžių į lietuvius buvo žiūrima nepatikliai, pavadindavo kartais buožėmis, fašistais, vokiečiais, bet vėliau požiūris keitėsi. Netgi žodis „buožė“ įgavo geresnę prasmę, sakydavo: matai, jie − buožės, moka gyventi. Mama pasakojo, kad sibirietės moterys klausdavo, kaip jūs taip susitvarkote, kad visko turite, pamokykite ir mus. Paprasti sibiriečiai žmonės buvo nuoširdūs, geraširdžiai, nebuvo kaime nužudymų, savižudybių, na, bet mušdavosi rusai tai iki kraujų... Buvo kaime savotiškos kastos: labiausiai gerbiami − frontininkai, po to valdžia − komunistai, komjaunuoliai turėdavo savo privilegijų, na ir arklininkai, nes be arklio kaip be rankų... Buvę frontininkai turėjo teisę pasiųsti visus po velnių, išeiti į taigą, sumedžioti vieną kitą žvėriuką, parduoti jį arba iškeisti į degtinę. Mano tėvas su jais gerai sutarė, nes pats buvo kariavęs 1-ajame pasauliniame kare. Be to, kaip žmogus mokytas ir mokantis rusiškai, turėjo svarbias pareigas kolūkyje − buvo apskaitininkas.
1952 m. pavasarį kirsdamas medį, susižeidžiau koją, nuslydęs kirvis pataikė iki kaulo. Taigi, turėjau nenumatytų atostogų. Jaunystėje visos žaizdos greitai gyja, birželio mėnesį jau gavau naują darbą: šienauti su arklio traukiama šienapjove. Tapau buvusio frontininko Ivano porininku. Keldavomės patekant saulei, „pamaitindavome“ uodų spiečius, nors turėjome tinklelius, bet gerokai apkandžiodavo, labai jau pikti tie Sibiro uodai. Vėliau, įdienojus ir sušilus, uodams nurimus, užeidavo toks snaudulys, aš tik knapt, o man Ivanas su botagu tik pliaukšt per nugarą, tuoj miegai išsilakstydavo. Nepyk, − sakydavo jis, užmigsi nukrisi ant dalgių, paskui atsakyk, kaip už gerą...
Rudenį buvo nutarta mane ir dar keletą vaikinų išsiųsti mokytis į mechanizacijos mokyklą. Išvežė mus už 52 kilometrų į Zametinską, bendrabučio nebuvo, apgyvendino pas mokyklos meistrą. Įsiminė 1953 metų kovo 5 diena, kai mirė Stalinas, paskelbė gedulą, nebuvo pamokų ir aš nusprendžiau pareiti namo. Penkiasdešimt kilometrų... Kojos pačios, matyt, mane nešė, ėjau su mintimis, kad kažkas turi keistis į gerąją pusę, gal mus paleis, buvo smagu, parlėkiau kaip ant sparnų. Bet tų gerų permainų dar teko palaukti penkerius metus.
Per žiemą pasimokęs mechanizatoriaus amato, jau pavasariop sėdau už traktoriaus vairalazdės savarankiškai. Vasara dirbdavome pamainomis, 12 valandų dienos pamaina, 12 – nakties, keitiesi kas savaitę. Traktoriai buvo dar prieškariniai, seni laužai. Įsiminė vienas epizodas, sugedo mano traktorius, bandau taisyti, bet nieko nesigauna. Atlėkė brigadininkas, keikiasi, rėkia:
− Snargly tu, buože prakeiktas, kad tuoj pat dirbtum, kitaip kalėjime tave supūdysiu už sabotažą. Gali rėkti kiek tik nori, bet snargliu traktoriaus nesuremontuosi, „nebeatkėlė“ jo jau ir rimtesni meistrai, nebuvo detalių.
Nors tremtiniams buvo sakoma, kad čia jūsų namai, čia bus jūsų kapai, 1958 metų vasarą gavom pasus, o tai reiškė – laisvę. Pradėjom ruoštis grįžimui į Lietuvą. Pardavėm karvę, paskerdėm kiaules, papjovėm žąsis, nusikasėm bulves, atvežė mus, kaip buožes ir išvažiavom, kaip buožės.
Grįžom rugsėjo mėnesį, bet Lietuva mūsų, kaip ir kitų tremtinių, nepriėmė. Apsigyvenome Latvijoje, netoli Lietuvos sienos, nes Joniškyje gyveno sesuo Janina.
Publikaciją parengė Vijoleta Kuprevičienė


Paskutinio redagavimo data: 2021-06-11