Galerija
Virtualios parodos
1999 metais Jungtinės Tautos vasario 21-ąją paskelbė Tarptautine gimtosios kalbos diena. Ši graži idėja padeda įprasminti gimtosios kalbos svarbą mūsų gyvenime, išsaugoti kultūros paveldą, tautos tradicijas ir papročius.
Kaip gerbti ir branginti svarbiausią tapatybės išraišką – savo gimtąją kalbą mokė ir moko žurnalas „Gimtoji kalba“, šiais metais minintis 90-uosius gyvavimo metus. Solidžioje leidinio istorijoje ir trijų iš Joniškio krašto kilusių kalbos puoselėtojų bei saugotojų pavardės – Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, Jono Martyno Laurinaičio ir Ritos Urnėžiūtės.
Viena iš leidinio „Gimtoji kalba“ iniciatorių ir steigėjų buvo S. Čiurlionienė-Kymantaitė (1886 – 1958 ) – Joniškyje gimusi rašytoja ir dramaturgė, vertėja ir kritikė, pedagogė ir visuomenės veikėja. Nuo 1926 metų jos namuose Kaune, talkininkaujant Jurgiui Talmantui, vykdavo kalbininkų, rašytojų, vertėjų šeštadieniniai susitikimai, kuriuose skaityti kūrybos vertimai į kitas kalbas, didelis dėmesys skirtas lietuvių kalbai, jos naujadarams. 1933 metais laikraščio formatu pasirodęs pirmasis „Gimtosios kalbos“ numeris buvo šių susitikimų rezultatas. 1933–1934 metais leidinį redagavo S. Čiurlionienė-Kymantaitė, atsakingasis redaktorius J. Talmantas. „Kalbos dalykais skundžiamės jau ne nuo šiandien. Visi sutinkame, kad mūsų raštų ir šviesuomenės šnekamojoje kalboje yra labai daug ydų, kad tos ydos taisytinos“,– buvo rašoma pirmajame „Gimtosios kalbos“ numeryje.
„Gimtojoje kalboje“ bendradarbiavo, straipsnius lietuvių kalbos, terminologijos tematika rašė kitas kraštietis – Jonas Martynas Laurinaitis (1894 -1966). Vieni šaltiniai nurodo jį gimus Joniškio rajone Bučiūnų kaime, kiti – Aleknaičių. J. M. Laurinaitis 1941–1944 metais dirbo Lietuvių kalbos institute Vilniuje vyr. asistentu, buvo Žurnalistų ir rašytojų, Lietuvių kalbos draugijų steigėjas, jų valdybų narys.
1988–1990 metais „Mūsų kalbos“, nuo 1990 m. „Gimtosios kalbos“ redakcijoje dirbo kraštietė Rita Urnėžiūtė. Nuo metų 2000 metų ji tapo vyriausiaja žurnalo „Gimtoji kalba“ redaktore. Tarp gausybės darbų, visuomeninių įsipareigojimų R. Urnėžiūtė kalbininkės darbo patirtimi noriai dalijasi ir talkininkauja kraštiečiams. Ji yra Vilniaus joniškiečių draugijos „Sidabra“ narė. Nuo 2012 metų redaguoja Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus rengiamą leidinį „Nauji gaspadoriai – švieži kalendoriai“. Su Genovaite Taure Zastarskyte sudarė ir redagavo knygą „Juozas ir Jonas Vainauskai“, taip pat redagavo „Joniškio gimnazijos istoriją 1919–2019“. Ne kartą skaitė pranešimus Joniškio „Aušros“ gimnazijoje, Joniškio Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje.
R. Urnėžiūtė sako, kad „ žurnalas „Gimtoji kalba“ tai kalbos populiarinamasis leidinys. Jis išeina kas mėnesį, yra skirtas skaitytojams, kurie nori sužinoti, kaip kalbininkai vertina įvairius vartosenos reiškinius ir ko atranda tirdami lietuvių kalbą, taip pat tiems, kurie domisi kalbiniu gyvenimu Lietuvoje: kalbos renginiais, kalbos mokslo ir praktikos leidiniais. Pasižvalgom ir į užsienio kalbinį gyvenimą, baltistikos ir lituanistikos centrų veiklą kitose šalyse. Panagrinėjam lietuvių autorių ir verstinių kūrinių kalbą. Kartais pasijuokiam iš visokių kalbinių nesusipratimų.“ (www.lzs.lt)
Viena iš leidinio „Gimtoji kalba“ iniciatorių ir steigėjų buvo S. Čiurlionienė-Kymantaitė (1886 – 1958 ) – Joniškyje gimusi rašytoja ir dramaturgė, vertėja ir kritikė, pedagogė ir visuomenės veikėja. Nuo 1926 metų jos namuose Kaune, talkininkaujant Jurgiui Talmantui, vykdavo kalbininkų, rašytojų, vertėjų šeštadieniniai susitikimai, kuriuose skaityti kūrybos vertimai į kitas kalbas, didelis dėmesys skirtas lietuvių kalbai, jos naujadarams. 1933 metais laikraščio formatu pasirodęs pirmasis „Gimtosios kalbos“ numeris buvo šių susitikimų rezultatas. 1933–1934 metais leidinį redagavo S. Čiurlionienė-Kymantaitė, atsakingasis redaktorius J. Talmantas. „Kalbos dalykais skundžiamės jau ne nuo šiandien. Visi sutinkame, kad mūsų raštų ir šviesuomenės šnekamojoje kalboje yra labai daug ydų, kad tos ydos taisytinos“,– buvo rašoma pirmajame „Gimtosios kalbos“ numeryje.
„Gimtojoje kalboje“ bendradarbiavo, straipsnius lietuvių kalbos, terminologijos tematika rašė kitas kraštietis – Jonas Martynas Laurinaitis (1894 -1966). Vieni šaltiniai nurodo jį gimus Joniškio rajone Bučiūnų kaime, kiti – Aleknaičių. J. M. Laurinaitis 1941–1944 metais dirbo Lietuvių kalbos institute Vilniuje vyr. asistentu, buvo Žurnalistų ir rašytojų, Lietuvių kalbos draugijų steigėjas, jų valdybų narys.
1988–1990 metais „Mūsų kalbos“, nuo 1990 m. „Gimtosios kalbos“ redakcijoje dirbo kraštietė Rita Urnėžiūtė. Nuo metų 2000 metų ji tapo vyriausiaja žurnalo „Gimtoji kalba“ redaktore. Tarp gausybės darbų, visuomeninių įsipareigojimų R. Urnėžiūtė kalbininkės darbo patirtimi noriai dalijasi ir talkininkauja kraštiečiams. Ji yra Vilniaus joniškiečių draugijos „Sidabra“ narė. Nuo 2012 metų redaguoja Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus rengiamą leidinį „Nauji gaspadoriai – švieži kalendoriai“. Su Genovaite Taure Zastarskyte sudarė ir redagavo knygą „Juozas ir Jonas Vainauskai“, taip pat redagavo „Joniškio gimnazijos istoriją 1919–2019“. Ne kartą skaitė pranešimus Joniškio „Aušros“ gimnazijoje, Joniškio Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje.
R. Urnėžiūtė sako, kad „ žurnalas „Gimtoji kalba“ tai kalbos populiarinamasis leidinys. Jis išeina kas mėnesį, yra skirtas skaitytojams, kurie nori sužinoti, kaip kalbininkai vertina įvairius vartosenos reiškinius ir ko atranda tirdami lietuvių kalbą, taip pat tiems, kurie domisi kalbiniu gyvenimu Lietuvoje: kalbos renginiais, kalbos mokslo ir praktikos leidiniais. Pasižvalgom ir į užsienio kalbinį gyvenimą, baltistikos ir lituanistikos centrų veiklą kitose šalyse. Panagrinėjam lietuvių autorių ir verstinių kūrinių kalbą. Kartais pasijuokiam iš visokių kalbinių nesusipratimų.“ (www.lzs.lt)
Parengė Dalia Norvaišienė
Paskutinio redagavimo data: 2023-02-20