Apie mus

   Šių metų gegužės 16-ąją, rašytojo Jono Avyžiaus 95-ojo jubiliejaus proga, antroji premija bus įteikta Sauliui Šalteniui už knygas „Demonų amžius“, „Žydų karalaitės dienoraštis“ ir „Basas ir laimingas“. Labiausiai įvertinama knyga „Demonų amžius“− kaip grožinės literatūros požiūriu kokybiškiausia ir artimiausia J. Avyžiaus meninės prozos linijai. Premija skiriama už grožinės literatūros – prozos ar eseistikos – kūrinį, kuriame profesionaliai ir meniškai vaizduojamas Lietuvos praeities ar dabarties gyvenimas, akcentuojamos moralinės ir dvasinės vertybės ir kuris išleistas per praėjusius penkerius kalendorinius metus. Pirmoji Jono Avyžiaus literatūros premija 2012 m. buvo įteikta R. Granauskui už novelių romaną „Trys vienatvės“ (2011).

    Premijai siūlomus kūrinius vertino profesionali atrankos grupė: Džiuljeta Maskuliūnienė – profesorė, humanitarinių mokslų daktarė, Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros, Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėja, grupės pirmininkė, Vaida Aleknavičienė – Joniškio rajono savivaldybės mero pavaduotoja, doc. dr. Vigmantas Butkus – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vyresnysis mokslinis darbuotojas, Ilona Osipova – literatūrologė, Joniškio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja, Jovita Šimkevičiūtė – Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos direktorė.
    Kandidatus premijai gauti galėjo siūlyti Lietuvos Respublikos kultūros, meno, mokslo ir studijų institucijos, kūrybinės sąjungos, bibliotekos, visuomeninės organizacijos, pavieniai asmenys, patys kūrinių autoriai.
   Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba pasiūlė tris kandidatus: Saulių Šaltenį už romanus „Demonų amžius“, „Žydų karalaitės dienoraštis“, „Basas ir laimingas“, Mindaugą Kvietkauską už esė knygą „Uosto fuga“ ir Justiną Sajauską už miniatiūrų romaną „Neužmirštami Suvalkijos vardai.“ Jurbarko rajono savivaldybės biblioteka pristatė Gasparą Aleksą už romaną „Šventojo akiplėšos medžioklė“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla siūlė Birutę Jonuškaitę už romaną „Maranta“. Istorikė ir knygos sudarytoja Vida Girininkienė premijai gauti siūlė Jono Mačiulio „Laiškus Eugenijai (1944-1956)“. Taip pat savo kūrinius pristatė ir patys autoriai – Alicija Valentukevičiūtė siūlė novelę „Pamotė: knygnešės istorija“ iš knygos „Tuščiažiedis“.
    Saulius Šaltenis – Kovo 11 akto signataras, 1996–1999 m. Lietuvos kultūros ministras, dienraščio „Lietuvos aidas“ ir kultūrinio savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ buvęs redaktorius. Premijai gauti buvo pateiktos trys jo knygos. Romanas „Demonų amžius“ (2014) – tai didelės meilės, šviesių vilčių ir tragiškų praradimų kupina poetės gyvenimo istorija. Kartu tai šėtoniškų ideologijų amžiaus – demonų amžiaus – kronikos. Knygoje taip pat spausdinami du S. Šaltenio dramos kūriniai: naujas populiarios pjesės „Jasonas“ variantas ir drama gyvoms lėlėms „Ija ir Europa“. Žurnalistas Audrius Musteikis teigia, kad „Autorius nei patvirtins, nei paneigs, kad kūrinio pagrindinės veikėjos Ditos prototipas – Salomėja Nėris. Bet viskas – tarp fantasmagorijos ir žiaurios, tragiškos realybės – atpažįstama: S. Nėries sielos sumaištys, biografijos faktai ir tarsi iš kolektyvinės tautos atminties išnirusios mūsų istorijos akimirkos, užrašytos šaltenišku stiliumi“. Aktorė, signatarė Nijolė Oželytė mano, kad „kaip ir visuose Sauliaus kūriniuose, žodžiai, sakiniai, pastraipos liejasi virpindami jausmus ir keldami nuostabą: kaip jis, būdamas vyras, gali taip tiksliai ir jautriai, tiksliau ir jautriau už mus pačias, nupasakoti moters jausmus ir minčių plazdenimą? Pravirkdo užplūdusių jausmų pilnatvė – kartu pasijunti ir mylimuoju, ir tuo, kuris myli, ir raudančiu, ir tuo, dėl kurio raudama, ir pagaliau jautiesi suprasta ir atpažinta, nes tai ne apie Juditą – tai apie visas mus, tai apie moteris“. 
„Žydų karalaitės dienoraštis“ (2016) – tai romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjusių mokytojų šeimoje. Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio gimimo iš naujo, jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija. Knyga suspindi naujomis, taip jau seniai pasiilgtomis šviesomis, su lietuviška gamta, šuneliu palei namus, šuliniu, troba, balta staltiese, Kūčių naktimi ir tikėjimu. Romanas „Basas ir laimingas“ (2016) – įtaigiai papasakota istorija apie arkivyskupo šv. Brunono Bonifaco Kverfurtiečio paskutinę misiją į tolimas, mažai žinomas lietuvių žemes, apie skirtingų – krikščioniškojo ir baltų pagoniškojo – pasaulių susidūrimą. Apie vieną kontroversiškiausių mūsų tolimos praeities epizodų rašytojas kalba itin subtiliai, neteisdamas ir neteisindamas. Tiesa yra ten, kur tikėjimas, istoriją kuria laikas, o laikas visada esamasis. 
   Mindaugas Kvietkauskas – literatūrologas, poetas ir eseistas, savo rašymu jungiantis kūrybą, mokslą ir lituanistikos darbus. Yra kritiškas šiuolaikinių visuomenės reiškinių ir knygų vertintojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2012 m. Traukianti žvilgsnį autoriaus nuotraukomis ir įdomia teksto grafika esė knyga „Uosto fuga“ (2016) – tai asmeninė kelionė per XXI amžiaus pradžios kultūros kraštovaizdį. Savojo miesto gatvėmis ir Europos erdvėmis. Istorijos labirintais ir dabarties kryžkelėmis. Su nelauktais atradimais ir pokalbiais. Knygoje – nemažą atgarsį visuomenėje sukėlę autoriaus tekstai apie S. Neries vertimus, Vilniaus kavinės „Literatų svetainė“ likimą ar dramatiškas Lietuvos žydų gyvenimo istorijas. Taip pat – nauji esė apie žymiausio Vilniaus baroko architekto Jono Kristupo Glaubico biografijos mįsles ar nykstantį laiškų rašymo meną. Atrankos grupės narė I. Osipova M. Kvietkausko esė knygą išskyrė kaip įdomiausią vertybiniu, atminties kultūros tyrinėjimų ir poetinės eseistikos sintezės požiūriu. Tačiau pripažino, kad tai daugiau elitinė literatūra, skaitoma specifinės auditorijos.
  Justino Sajausko miniatiūrų romanas „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ (2014) išrinktas į 2014-ųjų metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Knygoje literatūrinėmis miniatiūromis vaizdingai perteikiamas buvusių partizanų, ryšininkų, rezistencinės kovos rėmėjų gyvenimas, pokario Lietuvos realybė. Laimantas Jonušis teigia, kad romane „tragiški, kartais ir žiaurūs dalykai išreiškiami lakonišku, netgi minimalistiniu pasakojimu; neretai esmę savitai perteikia ar bent nuspalvina paskutinis sakinys. Stulbina, kad literatūriškai įspūdingiausias kūrinys apie pokario partizanus minimalistinės stilistikos atradimais kai kuo netikėtai artimas klasikinei Rytų poetikai“. 
    Penktasis poeto, prozininko, dramaturgo Gasparo Aleksos romanas „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ (2016) dažną skaitytoją sudomins, intriguos faktų ir išmonės derme. Kūrinys apie garsų kunigą, sovietmečio disidentą Juozą Zdebskį, kurio pasišventimas tikėjimui ir pasipriešinimas okupantams tapo legendomis. Romane gvildenama įtampų kupina praradimų tema, kai kitas romano herojus, chirurgas Jurgis Šalna, patenka į KGB pinkles ir tampa kunigo persekiotoju. Įtempto siužeto romanas skatina mąstyti apie neatšaukiamą dvasios ir kūno bendrystę, apie meilę priešams, moterims ir Dievui. Šiuolaikinė grožinė lietuvių literatūra iki šiol, galima teigti, neturėjo kūrinio, kurio pagrindinis herojus – kunigas. Maištingojo kunigo paveikslą rašytojas sukūrė, remdamasis dar likusių gyvų bendražygių prisiminimais ir jų išsaugotais J. Zdebskio dienoraščiais. Gasparas Aleksa yra išleidęs dvylika knygų, tarp kurių – keturi romanai, apdovanotas Petro Cvirkos literatūros premija. Emocijų pasaulis, žmogaus santykis su visuomene – rašytoją G. Aleksą labiausiai dominantys dalykai. Jis taip pat žinomas kaip medikas, socialinės reabilitacijos specialistas, įkūrė ir leido žurnalą „Bičiulis“. Atrankos grupės narys doc. dr. V. Butkaus nuomone, G. Aleksos romanas – daugiau populiarioji literatūra, svarbi siaurai auditorijai – Katalikų Bažnyčiai.
    Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla premiją siūlė skirti Birutei Jonuškaitei už 2015 m. išleistą romaną „Maranta“. Šis aukšto meninio lygio, profesionaliai sukurtas kūrinys buvo 2015 metų geriausių knygų suaugusiems penketuke ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išrinktų kūrybiškiausių knygų dvyliktuke. Romane „Maranta“ grumiasi gyvybė ir mirtis, gaivališka meilė gyvenimui ištveria sunkiausius išbandymus, o likimų vingiai labai sudėtingi. Per visą knygą driekiasi esminė mintis, kad žmogus privalo ne deklaruoti, o iš tikrųjų laikytis Dešimties Dievo įsakymų. Tik taip jis gali išsaugoti savo žmogiškumą. Romane susipina trys siužetinės linijos, trijų kartų moterų pasauliai. Čia tvyro paslaptinga atmosfera, skaitytojui iki galo neatsiskleidžiantys vyrų ir moterų santykiai bei poelgiai, komplikuotos psichologinės ir moralinės dilemos. Dar vienas ryškus romano bruožas – autorės meilė savo krašto žmonėms, kalbai. Birutė Jonuškaitė jau nuo pat pirmųjų knygų yra savi krašto „Simonaitytė“, bet ypač šiuo romanu meistriškai įamžino dzūkus, jų tarmę, jų tipiškus charakterio bruožus, jų temperamentą. Doc. dr. V. Butkaus žodžiais, B. Jonuškaitės romanas „Maranta“ įdomus stilistiniu požiūriu, bet yra ištęstas, dėl to šlubuoja romano struktūra. Tačiau kita atrankos grupės narė I. Osipova teigė, kad „Maranta“ yra daug artimesnė J. Avyžiaus kūrybos kontekstui − vaizduojama kaimo tematika, kelių kartų likimai, kaimo ir miesto perspektyva, vertybių raiška, vaizdinga kalba. 
   Istorikė, kraštietė, knygos sudarytoja, parengėja Vida Girininkienė premijai gauti siūlė 2015 m. išleistą knygą „Laiškai Eugenijai (1944-1956)“. Knygoje publikuojami Jono Mačiulio laiškai mylimajai, politinei kalinei Eugenijai Šimanskytei, vėliau jo žmonai, rašyti 1944-1956 metais į kalėjimą ir tremtį. Nuo pat jų pažinties ir įkalinimo pradžios J. Mačiulio iš Lietuvos rašyti laiškai yra unikalus reiškinys lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje. Juose atsispindi ne tik asmeninis ir artimųjų gyvenimas, bet ir sudėtingas Lietuvos pokaris, kuriame reikėjo ne tik išgyventi, bet ir išlikti žmogumi. Pagrindinis variklis buvo meilė, padėjusi subręsti, apsispręsti ir... tapti rašytoju. Laiškai Eugenijai buvo tokie vaizdingi, kad jai knietėjo juos perskaityti ir draugėms. Tai ji, sprendžiant iš Jono įspėjimų, ne kartą ir darė, tapdama ne tik pirmąja šios, nesudėtos į vieną rinkinį, knygos skaitytoja, bet ir platintoja. Į literatūrą J. Mačiulis atėjo su P. Cvirkos kūrybos analize. 1961 m. pasirodė jo pirmoji knyga „Augo diemedis“, vėliau apybraižos, istoriniai romanai. Remdamiesi premijos Nuostatais atrankos grupės nariai neįtraukė šio kūrinio į svarstytinų kūrinių sąrašą, nes ši knyga – tai dokumentika, o Nuostatai reikalauja svarstyti tik grožinę prozą.
  Autoriai taip pat turėjo teisę pristatyti savo kūrinius, viena iš jų – rašytoja, knygų iliustratorė Alicija Valentukevičiūtė. Rašytojos prozoje juntama jaunystės refleksija, nuoširdumas, įvykiai perpinti įžvalgomis, istorijos pamokančios. Konkursui autorė pristatė novelę „Pamotė: knygnešės istorija“ iš knygos „Tuščiažiedis“ (2015). Novelės centre – stiprios, savimi pasitikinčios moters Valerijos Svetulevičiūtės-Aleksandravičienės-Šimkonienės gyvenimo istorija. Pasak doc. dr. V. Butkaus, A. Valentukevičiūtės kūrinys nepriskirtinas profesionaliai grožinei literatūrai. 
    Posėdyje kalbėta ir apie kito šios literatūrinės premijos penkmečio perspektyvas. I. Osipova pasiūlė mintį, kad premija galėtų būti teikiama ir vaikų literatūros autoriams, nes J. Avyžius kūrė ir vaikams. Būta įvairių svarstymų, tačiau sutarta, kad šiam žingsniui reikėtų koreguoti nuostatus ar juos papildyti.
   Kviečiame visus į Jono Avyžiaus literatūros premijos įteikimo vakarą, kuris vyks 2017 m. gegužės 16 d., 17 val. Raudonojoje sinagogoje. Renginį ves Juozas Šalkauskas. Koncertinę programą atliks aktorius Kostas Smoriginas.

   Informacija apie rašytojus, knygas ir kūrinius surinkta iš svetainių: tytoalba.lt, rašytojai .lt, knygos.lt, lrytas.lt, 15min.lt, bernardinai.lt, literaturairmenas.lt, rasyk.lt, lzinios.lt, rsleidykla.lt.