Apie mus

Čiurlionienė-Kymantaitė Sofija



Lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja

Gimė 1886 m. kovo 13 d. Joniškyje, mirė 1958 m. gruodžio 1 d. Kaune. Palaidota Petrašiūnų kapinėse. 
Gimė bežemio bajoro šeimoje. Materialiai šeima vertėsi sunkiai. 1893 m. tėvai su Sofija persikėlė į Kulius (Plungės raj.). Privačiai lavinosi Gargžduose, Šiauliuose, Plungėje, Palangoje. 1904 m. baigė gimnaziją Rygoje. 1904–1907 m. studijavo Krokuvos universitete mediciną, vėliau – filosofiją bei literatūrą. Buvo aktyvi visuomeninio moterų sąjūdžio dalyvė, 1907 m. dalyvavo moterų suvažiavime Kaune. 1907–1908 m. dirbo „Vilties” redakcijoje Vilniuje. 1909 m. sausio 1 d. Šateikiuose (Plungės raj.) susituokė su kompozitoriumi ir dailininku Mikalojum Konstantinu Čiurlioniu. 1911 m. mirus M. K. Čiurlioniui, su dukra Danute apsigyveno Kaune. Iki 1914 m. dėstė lietuvių kalbą „Saulės“ kursuose Kaune, 1915–1918 m. mokytojavo lietuvių gimnazijoje Voroneže. 1918–1919 m. gyveno Vilniuje, nuo 1919 m. – Kaune. 1919–1921 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijos švietimo skyriuje Kaune, skaitė paskaitas fronte. 1925–1938 m. dėstė lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos dėstymo metodiką Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1929–1937 m. – Lietuvos delegacijos Ženevoje prie Tautų Sąjungos socialinių reikalų komisijos narė, atstovavo Lietuvos moterims tarptautiniuose suvažiavimuose. 1930–1936 m. – vyriausioji Lietuvos skaučių vadė. Jos autoriteto įtakoje Skaučių Sąjūdis, iki tol buvęs Skautų Brolijos šešėlyje, išaugo ir pasiruošė savarankiškai veiklai. 

Nuo pat jaunystės žavėjosi tautosaka ir visa kita liaudies kūryba. Rašė simbolinius eilėraščius. Vėliau perėjo į realistinę kūrybą. Parašė apysaką „Šventmarė“ ir keletą scenos veikalų: „Aušros sūnūs“, „Karalaitė tikroji teisybė“, „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, „Riteris budėtojas“, „Gegužis“, „Kuprotas oželis“, „Pinigėliai“ ir kt. Jos dramos būdavo statomos Valstybės Teatre ir visuomenės mėgstamos. Kūrinius pradėjo spausdinti 1905 m. Rašė eilėraščius, tautosakines poemas, dramos kūrinius, apsakymus, apysakas, tarmiškus monologus, išspausdino literatūros kritikos ir literatūros istorijos straipsnių, etiudų, recenzijų, paskelbė memuarų, išvertė užsienio rašytojų kūrinių. Išleido „Skaitymo vadovėlį” (1911 m.), literatūros kritikos straipsnių rinkinį „Iš mūsų literatūros” (1913 m.), „Lietuvoje” (1910 m.). Parašė pjeses „Pinigėliai“ (1918 m.), „Aušros sūnūs“ (1923 m.), „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ (1932 m.), apysaką „Šventmarė“ (1937 m.), poemas „Giria žalioji“, „Vaiva“, „Mūsų jauja“, išleido kritikos knygas „Lietuvoje” (1910 m.), „Iš mūsų literatūros” (1913 m.). Į lietuvių kalbą išvertė Žano Batisto Moljero „Šykštuolį”, „Tartiufą”, „Don Žuaną”, Gustavo Flobero „Ponia Bovari”, redagavo Homero „Iliados” vertimą. Bendradarbiavo leidžiant almanachus ir rinkinius „Gabija“, „Aukštyn“, „Pirmasai baras“, „Lopšelis“, „Lietuvos vaikas“, „Žemaičiai“, periodiką: „Aušrinė“, „Dabartis“, „Kūrybos keliais“, „Lietuva“, „Lietuvių laikraštis“, „Lietuvos žinios“, „Moteris ir pasaulis“, „Motina ir vaikas“, „Naujoji romuva“, „Vilniaus žinios“, „Vyturys“ ir kt. Pasirašinėjo slapyvardžiais: A.S.Č., K.S., Pragiedrulis, Sofija, Z.K., S.Č. Karo pavojams artinantis, S. Čiurlionienė iš Lietuvos nepasitraukė. Paskutiniais savo gyvenimo metais ji pasirūpino, kad nepražūtų jos spaudai paruošti rankraščiai, nes S. Čiurlionienės didžiausias gyvenimo siekis buvo - perduoti ateinančioms kartoms savo krašto praeities dvasinius turtus.
Paskutinio redagavimo data: 2018-08-28