Galerija

Romualda Vaitkienė prisimena: „ Buvo sudėtingas metas. Bet 1988 metais vyko Žagarės parko tvarkymas, atvažiavo draugų. Pasiėmiau popierėlį, gal ką nors laikraščiui parašysiu, ir išėjome į mitingą. Nuo tada pradėjome burti grupę. Sėdome su Vytautu į savo keturkampį „drandaletą“ ir išvažiavome ieškoti iniciatyvių žmonių. Užsukome pas vieną kolūkio pirmininką, jis pasakė: „Tas laivas be burių, toli neplauks.“ Nuvažiavome pas kitą. Jis atsakė: „Jei bus sveikatos, visada padėsiu.“ Kreipiausi į mokytojus, medikes – Inesą Keršienę, Valeriją Normantienę. Mes ir Joniškį paraginome grupę kurti. Visus pagrindinius darbus ir vadovavimą perėmė I. Keršienė. O aš amžinai šnekėdavau kaip ruporas, kur ką „užkišti“ reikėdavo. Ar partizanų palaikus perlaidoja, kalbu, ar žydų minėjimo renginys – kalbu".
Loreta Ripskytė//Šiaulių kraštas.- 2015, kovo 27