Apie mus

     Jie vyko Mėdginuose, gimtojoje rašytojo sodyboje, prie autentiškos senosios pirtelės. Ši vieta pasirinkta ne atsitiktinai. Ji primena vieną labai svarbų Jono Avyžiaus gyvenimo įvykį. 1944 metais, artėjant frontui, jauni kaimo vaikinai planavo trauktis į Vakarus. Jonas Avyžius pirtelėje slėpė šautuvą, ruošėsi į kelionę, ir jei tėvas palaimino šį sūnaus žingsnį, tai:  „Motina stovi atsišliejusi tvoros. Baltesnė už išdžiūvusį molį pakelėje. Kietai suspaustose lūpose pasmaugtas neištartas žodis. [...] Puolu į išskėstą glėbį kaip kūdikystėje slėpdamasis nuo pasidingojusio baubo. Ir jaučiu kaip ji sudribusi mano rankose slysta žemyn tarsi norėdama kiaurai į žemę prasmegti. Suklumpu prieš ją irgi klūpančią. Vien išverktomis akimis maldaujančią, bet nelaiminančią“. Sūnus liko. 
     Gyvenimas Joną Avyžių nuvedė tuo keliu, kurį jis svajojo pasirinkti dar būdamas vaikas: „Nuo aštuonerių metų amžiaus jau tvirtai žinojau, kuo būsiu. Vaiko fantazija kartais bandydavo paversti mane agronomu, karininku ar kunigu, bet netrukus vėl grąžindavo į rašytojo kėdę“.
     Skaitymuose dalyvavo Joniškio Mato Slančiausko mokyklos aštuntokai. Jų mokytoja Alina Jonaitienė parinko  ištraukas iš garsiausio J. Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“. Moksleiviams Jono Avyžiaus kūryba nėra privaloma, programinė, tačiau jie turi nagrinėti literatūrą apie tremtį. Šiame, plačiame, epiniame romane, rašytame dar iki 1989 metų, autorius įterpia ir tremties temą. Išvežama šeima: tėvai, maži vaikai, merdinti senelė. Įtraukiamas net prašalaitis, atsitiktinai atsidūręs toje sodyboje, mokytojas Gediminas Džiugas. Jonas Avyžius sakė, kad „šį epinį kūrinį apie dramatišką mažos tautos likimą dviejų didžiųjų valstybių sandūroje rašiau skaudančia širdimi“.
     Rašytojo gimtoji sodyba jau nemažai metų yra naujų šeimininkų L. ir P. Kaminskų rankose. Visada prieš rašytojo gimtadienį nupjaunama žolė, visad mielai įsileidžiami bibliotekos darbuotojai ir jų svečiai. Čia tebetvyro gera, svetingos Avižių  šeimos aura. Net kaimynų šuo nematytus žmones pasitikęs ištisu amsėjimu, per skaitymus „susiprato“ patylėti.

Vijoleta Kuprevičienė
Ritos Brazauskienės nuotr.