Jie vyko Mėdginuose, gimtojoje rašytojo sodyboje, prie autentiškos senosios pirtelės. Ši vieta pasirinkta ne atsitiktinai. Ji primena vieną labai svarbų Jono Avyžiaus gyvenimo įvykį. 1944 metais, artėjant frontui, jauni kaimo vaikinai planavo trauktis į Vakarus. Jonas Avyžius pirtelėje slėpė šautuvą, ruošėsi į kelionę, ir jei tėvas palaimino šį sūnaus žingsnį, tai: „Motina stovi atsišliejusi tvoros. Baltesnė už išdžiūvusį molį pakelėje. Kietai suspaustose lūpose pasmaugtas neištartas žodis. [...] Puolu į išskėstą glėbį kaip kūdikystėje slėpdamasis nuo pasidingojusio baubo. Ir jaučiu kaip ji sudribusi mano rankose slysta žemyn tarsi norėdama kiaurai į žemę prasmegti. Suklumpu prieš ją irgi klūpančią. Vien išverktomis akimis maldaujančią, bet nelaiminančią“. Sūnus liko.
Gyvenimas Joną Avyžių nuvedė tuo keliu, kurį jis svajojo pasirinkti dar būdamas vaikas: „Nuo aštuonerių metų amžiaus jau tvirtai žinojau, kuo būsiu. Vaiko fantazija kartais bandydavo paversti mane agronomu, karininku ar kunigu, bet netrukus vėl grąžindavo į rašytojo kėdę“.
Skaitymuose dalyvavo Joniškio Mato Slančiausko mokyklos aštuntokai. Jų mokytoja Alina Jonaitienė parinko ištraukas iš garsiausio J. Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“. Moksleiviams Jono Avyžiaus kūryba nėra privaloma, programinė, tačiau jie turi nagrinėti literatūrą apie tremtį. Šiame, plačiame, epiniame romane, rašytame dar iki 1989 metų, autorius įterpia ir tremties temą. Išvežama šeima: tėvai, maži vaikai, merdinti senelė. Įtraukiamas net prašalaitis, atsitiktinai atsidūręs toje sodyboje, mokytojas Gediminas Džiugas. Jonas Avyžius sakė, kad „šį epinį kūrinį apie dramatišką mažos tautos likimą dviejų didžiųjų valstybių sandūroje rašiau skaudančia širdimi“.
Rašytojo gimtoji sodyba jau nemažai metų yra naujų šeimininkų L. ir P. Kaminskų rankose. Visada prieš rašytojo gimtadienį nupjaunama žolė, visad mielai įsileidžiami bibliotekos darbuotojai ir jų svečiai. Čia tebetvyro gera, svetingos Avižių šeimos aura. Net kaimynų šuo nematytus žmones pasitikęs ištisu amsėjimu, per skaitymus „susiprato“ patylėti.
Vijoleta Kuprevičienė
Ritos Brazauskienės nuotr.
Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Šie slapukai naudojami statistikos ir rinkodaros tikslais.
Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.
Kad veiktų užklausos forma, naudojame sistemą „Google ReCaptcha“, kuri padeda atskirti jus nuo interneto robotų, kurie siunčia brukalus (angl. spam) ir panašaus tipo informaciją.
Taigi, kad šios užklausos forma užtikrintai veiktų, jūs turite pažymėti „Sutinku su našumo slapukais“.
Jūs galite pasirinkti, kuriuos slapukus leidžiate naudoti.
Plačiau apie slapukų ir privatumo politiką.
Funkciniai slapukai (būtini)Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Šie slapukai nesaugo jokių duomenų, pagal kuriuos būtų galima jus asmeniškai atpažinti, ir yra ištrinami išėjus iš svetainės. |
|
Našumo slapukaiŠie slapukai leidžia apskaičiuoti, kaip dažnai lankomasi svetainėje, ir nustatyti duomenų srauto šaltinius – tik turėdami tokią informaciją galėsime patobulinti svetainės veikimą. Jie padeda mums atskirti, kurie puslapiai yra populiariausi, ir matyti, kaip vartotojai naudojasi svetaine. Tam mes naudojamės „Google Analytics“ statistikos sistema. Surinktos informacijos neplatiname. Surinkta informacija yra visiškai anonimiška ir tiesiogiai jūsų neidentifikuoja. |
|
Reklaminiai slapukaiŠie slapukai yra naudojami trečiųjų šalių, kad būtų galima pateikti reklamą, atitinkančią jūsų poreikius. Mes naudojame slapukus, kurie padeda rinkti informaciją apie jūsų veiksmus internete ir leidžia sužinoti, kuo jūs domitės, taigi galime pateikti tik Jus dominančią reklamą. Jeigu nesutinkate, kad jums rodytume reklamą, palikite šį langelį nepažymėtą. |