Kraštotyra

Joniškio rajone

255 metai, kai 1765 m. Šiaulių ekonomiją padalinus į keturias gubernijas, Joniškis tapo gubernijos centru

Prieš 220 metų, 1800 m. Joniškyje buvo 208 dūmai su 1098 gyventojais

Prieš 215 metus, 1805 m. Joniškyje pastatyti dvaro rūmai

Prieš 210 metų , 1810 m. Joniškį nusiaubė didelis gaisras

Prieš 180 metų, 1840 m. Senatas pripažino Joniškio miesto gyventojams laisvę

Prieš 155 metus, 1845 m. Joniškyje gyveno 2634 gyventojai 198 kiemuose. Buvo katalikų ir liuteronų bažnyčios, dvi sinagogos, pašto stotis, valdiška dvimetė mokykla

145 metai, kai 1875 m. įsteigta miestelio valdyba

Prieš 140 m., 1880 m. mieste buvo 4 maldos namai, 3 alaus daryklos, 2 vėjo malūnai, 45 parduotuvės, 3 smuklės, 28 alinės

95 metai, kai 1925 m. mieste atidaryta ligoninė

Prieš 75 metus, 1945 m. Joniškis tapo apskrities centru, nuo 1950 m. birželio 20 d.– Joniškio rajonas

75 metai, kai 1945 m. pradėtas leisti laikraštis „Tarybinis balsas“; prieš 30 metų pakeistas laikraščio pavadinimas − „Sidabrė“

Prieš 70 metų, 1950 m. Žagarė tapo rajono centru. Žagarės rajonas panaikintas 1959 m. gruodžio 7 d.

Prieš 60 metų, 1960 m. Joniškyje veikė 2 malūnai, dešrų įmonė ir naujai įsteigtas kombinuotų pašarų cechas

55 metai, kai 1965 m. atidaryta vaikų muzikos mokykla. Nuo 1995 m. pavadinta Joniškio meno mokykla

Prieš 50 metų, 1970 m. mieste gyveno 7500 žmonės

40 metų, kai 1980 m. kultūros rūmų dramos mėgėjų teatrui suteiktas liaudies kolektyvo vardas

25 metų, kai 1995 m. pradėjo veikti vandens nugeležinimo stotis

******

SAUSIS

3 d. –  85 metai, kai 1935 m. Arimonių kaime, Pakruojo rajone gimė žurnalistas, buvęs „Sidabrės“ redaktorius Algirdas Lititauskas. Jis 1963 metais Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas, nuo 1962 metų pradėjo dirbti Joniškio rajono laikraštyje „Tarybinis balsas“. Nuo 1970 metų buvo redaktoriaus pavaduotojas, vėliau metus ėjo „Sidabrės“ laikraščio redaktoriaus pareigas. A. Lititauskas gvildeno kultūros temas, domėjosi politika, bendradarbiavo respublikinėje spaudoje. Mirė 2017 metais Joniškyje.

12 d. – 90 metų, kai 1930 m. gimė Žagarės  krašto šviesuolis, fotografas, žurnalistas Vytautas Vaitkus. Daugelis vyresnių Joniškio rajono gyventojų ir rajoninio laikraščio skaitytojų puikiai prisimena ilgamečio ir tuo metu vienintelio laikraščio „Tarybinis balsas“ fotografo nuotraukas, fotoreportažus. Vytautas Vaitkus su fotoaparatu skersai ir išilgai išvaikščiojo ir išvažinėjo mūsų rajoną, užfiksavo ir aprašė daug svarbių istorinių ir kultūrinių įvykių. A. Vaitkus buvo vienas iš iniciatorių, įkuriant Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Žagarės iniciatyvinę grupę, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Vytautas rūpinosi savo dėdės, rašytojo Mariaus Katiliškio (Albino Vaitkaus) atminimo įamžinimu, tvarkė jo sodybą, organizuodavo renginius. Vienas svarbiausių Vytauto Vaitkaus darbų buvo drauge su žmona Romualda Vaitkiene parengta ir išleista monografija „Žagarė“. Knygą 1998 metais išleido „Versmės“ leidykla,  R. ir V. Vaitkai ir toliau tinko kraštotyrinę medžiagą apie Žagarę, jos žmones savo giminę. 2010 metais Romualda ir Vytautas Vaitkai pelnė Lietuvos kaimo šviesuolių šeimos apdovanojimą. Mirė Vytautas Vaitkus 2015 metais, palaidotas Žagrėje.

15 d. – 165 metai, 1855 m. Svirplių kaime gimė kunigas, lietuviškos spaudos platintojas Povilas Jurgaitis. Mokėsi Jelgavoje (Latvija) ir Kauno kunigų seminarijoje. Į kunigus įšventintas 1881 metais. Dirbo Pasvalyje, Palangoje. Vėliau buvo Kauno kunigų seminarijos kapelionas, nuo 1903 m. – Šiluvos klebonas, rūpinosi Šiluvos koplyčios statyba. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, bendravo su Jonu Šliūpu, Martynu Jankumi, rūpinosi „Aušros“ platinimu, organizuodavo knygnešius lietuviškos spaudos gabendinimui, platindavo lietuviškus leidinius. Mirė 1926 metais Šiluvoje, ten ir palaidotas.

  VASARIS

7 d. – 105 metai, kai 1915 m. Maldiniuose gimė dailėtyrininkė Pranė Jonaitytė-Svičiulienė. Ji gimė Maldenių kaime ūkininkų  Julijos ir Jono Jonaičių šeimoje. Mokėsi Slėpsnių pradinėje mokykloje.  Nuo ankstyvos vaikystės buvo pastebėti mergaitės gebėjimai piešti, kurti. Kai Pranutė buvo trečiame skyriuje, mokytoja jos piešinius išsiuntė į Lietuvos švietimo ministerijos parodą-konkursą. Mergaitė buvo apdovanota pagyrimo diplomu. Nuo 1925 metų Pranutė pradėjo mokytis Joniškio keturklasėje mokykloje. Čia ji atsiskleidė ne tik, kaip gabi dailininkė, bet ir literatė. Jos literatūriniai gabumai ypač išryškėjo besimokant Šiaulių gimnazijoje. Jau paskutinėje klasėje ji parašė novelę, kurią išspausdino žurnalas „Ateitis“. Tad studijoms Pranė pasirinko Kauno meno mokyklą ir Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinį fakultetą. Meno mokykloje studijavo tapybą pas Justiną Vienožinskį, Petrą Kalpoką, Joną Mackevičių. Universitete ji studijavo literatūrą, priklausė korporacijai „Šatrija“, kuriai vadovavo Bernardas Brazdžionis. 1940 metais baigė Kauno meno mokyklą (literatūros studijų nebetęsė) ir įstojo į Vilniaus dailės akademiją. 1943 metais parengusi puikiai įvertintą darbą „Skalbėjos“ gavo aukštojo mokslo diplomą. Vėliau, jau dirbdama Vilniaus dailės muziejuje, dėstydama piešimą įvairiose mokyklose, neakivaizdžiai baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Iljos Repino tapybos, skulptūros ir architektūros instituto Meno teorijos ir istorijos fakultetą. 1955–1973 m. dirbo Lietuvos dailės muziejuje. Nuo 1965 m. vadovavo muziejaus Grafikos skyriui. P. Svičiulienė parašė monografiją Juozas Mikėnas (1956), dailės albumų įžanginius straipsnius: V. Vizgirdos aplankui 16 reprodukcijų (su kitais, 1967), Lietuvos tapyba XVI–XIX a. (su P. Juodeliu, 1970), parengė vadovėlį Dailyraščio metodika (su M. Iešmantiene, 1949), sudarė Lietuvos dailės muziejaus rinkinių katalogą Lietuvos XVIII–XIX a. dailė. Piešiniai (1972). Rašė straipsnius apie lietuvių dailę, rengė ekspozicijas ir parodas, skaitė paskaitas, dalyvavo parodose. P. Svičiulienė mirė 1999 m. rugsėjo 20 d. Vilniuje.

21 d. – 170 metų, kai 1850 m. Trumpaičiuose gimė tautosakos rinkėjas, knygnešys Matas Slančiauskas. Paprastas kaimo kriaučius paliko gilią vaga lietuvių tautos atgimimo istorijoje. M. Slančiausko dėka šiandien turime tiek daug vertingų tautosakos rinkinių iš nuošalių Šiaurės Lietuvos apylinkių. Jo surinkta tautosakos medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Šiaulių „Aušros|“ muziejuje.1857 m. tėvas nuvežė Matuką į Rudiškių špitolę pas vargonininką mokytis rašto. Čia jis susipažino ir su  muzika, lotynų kalbos pradmenimis. Tačiau siunkios materialinės sąlygos  vertė pramokti ir kokio amato. Penkiolikos metų Matas pradėjo mokytis pas siuvėją, o dar po metų su veršenike (kuprine) ant pečių iškeliavo į Rudiškių, Skaistgirio, Žagarės, Gruzdžių apylinkes, apsistodamas pas vietos ūkininkus ir siūdamas jiems ir jų šeimoms drabužius. Toks amatas, laisvė, bendravimas su žmonėmis jaunuoliui patiko. Eidamas iš kaimo į kaimą jis visada turėdavo knygų, ne tik pats skaitė, šviesdavosi, bet duodavo jų ir kitiems paskaityti. Ypač jį sudomino M. Valančiaus raginimas „Palangos Juzės“ pratarmėje užrašinėti tautosaką. Tačiau tautosakos rinkimas nebuvo pats sau tikslas. Svarbiausias jo tikslas įskiepyti meilę knygai, savam kraštui, gražiai lietuviškai dainai. Didelę įtaką M. Slančiausko asmenybei turėjo lietuviškos spaudos draudimas. Jis susipažino su legendiniu knygnešiu Jurgiu Bieliniu, nešė valstiečiams knygas, laikraščius. Slapta mokė vaikus ir jaunimą lietuviškai skaityti ir rašyti, pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje, susirašinėjo su to meto visuomenės ir kultūros veikėjais – J. Basanavičiumi, J. Jablonskiu, P. Avižoniu, J. Šliūpu ir kt. Bendradarbiavo „Aušroje”, „Ūkininke”, „Rankpelnyje”, „Vienybėje lietuvninkų”, „Tėvynės sarge”, „Kovoje”, „Skarde”, Žarijoje.1889 m. M. Slančiauskas drauge su kitais bendraminčiais  įsteigė slaptą draugiją „Atgaja“ ir jai vadovavo. Draugijos tikslas – gaivinti lietuvišką dvasią, platinti knygas, rinkti kraštotyros medžiagą. 1895 m. buvo suimtas, nuteistas tremtimi, kurią 1896–1899 praleido Rygoje. Grįžęs gyveno Trumpaičiuose, vėliau Reibiniuose, rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą. Matas Slančiauskas užrašė apie 3 tūkst. liaudies kūrinių, parengė apie 1500 etnografinių aprašų (liaudies drabužių piešinių, žaidimų, liaudies medicinos, oro spėjimų, tikėjimų, burtų ir prietarų), sukaupė daug atsiminimų, kalbos faktų, kuriuos panaudojo J. Jablonskis savo darbuose. Matas Slančiauskas ir pats kūrė, parašė eilėraščių, tematika artimų liaudies dainoms, sudarė 1874–1887 sukurtų patriotinių eilėraščių rinkinį. 1907 metais jis buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu bendradarbiu. Mato Slančiausko surinkta tautosaka skelbta J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose, Lietuvių tautoje (1923, kn. 3, d. 2), išleisti jos rinkiniai „Šiaurės Lietuvos pasakos” (1974), „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai” (1975). M. Slančiauskas mirė 1924 m. kovo  11 dieną, palaidotas Rudiškiuose.

26 d.- 95 metai, kai 1925 Šarūnuose gimė publicistas, istorikas Stasys Laurinaitis. Mirė 2004 m. Vilniuje.

  KOVAS

22 d. - 125 metai, kai  1895 m. Žagarėje gimė Domantas Sakalauskas (Domininkas Sakalauskas), dramaturgas, vertėjas. Nuo 1898 m. drauge su tėvais persikėlė į Žagarę. Mokėsi Žagarėje ir Rygoje (Latvija). Dirbo siuvėju, Pirmojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas, pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios pabėgęs, gyveno Rusijoje. Į Lietuvą grįžo 1921 m., apsigyveno Žagarėje, vedė, vertėsi siuvėjo amatu, iš pirmosios santuokos turėjo dvi dukteris. Vėliau gyveno  Klaipėdoje, Kretingoje, Kaune. Po antrojo pasaulinio karo apsigyveno Vilniuje. Dirbo „Lelijos“ siuvimo fabrike kostiumų modeliuotoju. Labiausiai D. Sakalauskas išgarsėjo pjese „Pūkio pinigai“, kurią Borisas Dauguvietis pastatė Kauno dramos teatre 1930 metais. Komedijoje vaidino garsūs to meto aktoriai: Jurgis Petrauskas, Henrikas Kačinskas, Petronėlė Vosyliūtė ir kiti. 1941-1943 metais spektaklis buvo rodomas Vilniaus miesto teatre. Jame vaidino visas to meto aktorių elitas:  Romualdas Juknevičius, Ona Juodytė, Aleksandras Kernagis, Teofilija Vaičiūnienė, Stepas Jukna, Petras Zulonas. Savo pjeses pasirašinėjo − A. Domantas-Sakalauskas. Domanto Sakalausko plunksnai priklauso pjesės: „Gyvenimo atmatos“, „Broliai Čiupikai“, „Tarp praeities šešėlių“ ir kitos, jis vertė latvių rašytojų kūrinius, rašė eilėraščius. Mirė 1960 m. Vilniuje.

26 d. – 135 metai, kai 1885 m. Dauguviečiuose (Radviliškio rajonas) gimė režisierius Borisas Dauguvietis. Vokiečių okupacijos metais dirbo ir gyveno Joniškio rajone. Mirė 1949 m. Vilniuje.

30 d. – 55 metai, kai 1965 m. Žagarėje gimė Raimundas Udrakis, raitelis, Seulo olimpiados dalyvis. Jis yra pirmasis ir kol kas vienintelis lietuvių raitelis dalyvavęs olimpinėse žaidynėse. 1988 metais Seulo (Pietų Korėja) olimpiadoje varžėsi  asmeninėje ir komandinėje rungtyse. Raimundas Udrakis jojimo treniruotes pradėjo lankyti 1976 metais Žagarės žirgyne. Jau po 4 metų (1980 m.) tapo Lietuvos jaunių čempionu, vėliau iškovojo nemažai pergalių ir prizinių vietų Lietuvos ir tuometinės TSRS čempionatuose bei tarptautinėse varžybose. Tapo Lietuvos jaunimo konkūrų (1984 m.) ir Lietuvos spartakiados (1985 m.) čempionu, Europos jaunimo čempionato individualių konkūrų varžybų (1986 m.) bronzos medalininku, TSRS čempionu (1987 ir 1988 m.). 1987 m. Raimundas Udrakis buvo išrinktas į geriausių Lietuvos sportininkų dešimtuką. Nuo 1991 metų Raimundas Udrakis gyvena Vokietijoje,  2013 m. pradėjo dirbti jojimo treneriu. 

  BALANDIS

16 d. – 135 metai, kai 1885 m. Joniškyje gimė lietuviškos spaudos bendradarbis Kazys Zubauskas. 1901 m. jis baigė Joniškio pradžios mokyklą. Vėliau išvyko į Rygą, mokėsi Rygos miesto mokykloje. 1904 m. grįžo į Joniškį, dirbo sekretoriumi, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Nuo 1907 m. dirbo Kuršėnų miškų urėdijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išvykęs į Rusiją, dirbo Rusijos lietuvių tremtinių organizacijose. Karui baigiantis sugrįžo į Lietuvą. Dirbo miškotvarkininko darbą Akmenėje, Kuršėnuose. 1919 m. Kazys Zubauskas išrinktas Kretingos valsčiaus ir apskrities tarybos nariu, kurį laiką ėjo Kretingos apskrities valdybos pirmininko pareigas. 1920 m. rugsėjo 12 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas. Buvo nepartinis Seimo narys. (Šiemet sukanka 100 metų, kai Lietuvos žmonės 1920 m. balandžio 14–15 d. visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose išrinko Lietuvos Respublikos Steigiamąjį Seimą – pirmąjį moderniųjų laikų Lietuvos parlamentą). Džiugu, kad šiame Seime darbavosi ir kraštietis Kazys Zubauskas. Pasibaigus kadencijai Seime, redagavo 1922-1923 metais ėjusį mėnesinį bežemių, mažažemių ir smulkiųjų ūkininkų laikraštį „Artojų patarėjas“. Vertėsi advokato praktika. Išleido keletą teisinių patarimų knygų, iš kurių populiariausia buvo 1928 metais išėjusi „Kaimo advokatas:  byloms vesti vadovėlis su virš 200 pavyzdžių, skiriamas: teisininkams, studentams, valdininkams, savivaldybininkams, draugijoms, trečiųjų teismams, ūkininkams, naujakuriams, darbininkams, nuomininkams, pirkliams ir pramoninkams“. Kazys Zubauskas buvo Panemunės jachtklubo pirmininkas. Su šeima 1930 m. apsigyveno  šalia Panemunės tilto pastatytame moderniame name. 1941 m. birželio 14 d. su žmona Barbora, sūnumi Rimvydu ir seserimi suimtas, Kauno geležinkelio stotyje atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į Sibirą. Žuvo lageryje 1942 vasario 5 d. Sūnus Rimvydas parašė prisiminimus apie tremtį „Svetimose žemėse“, spausdinta 1999-2000 m. „Tremtinyje“.

17 d. – 145 metai, kai 1875 m. Pasvalyje gimė gydytojas, visuomenės veikėjas Petras Avižonis. 1902-1904m. ir 1906-1910 m. dirbo gydytoju Žagarėje. Petras Avižonis mokėsi Mintaujos gimnazijoje, ją baigęs, įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą. Jaunas vaikinas aktyviai įsijungė į lietuvių kultūrinę veiklą. Susipažino su P.Višinskiu, padėjo jam redaguoti „Varpui” ir „Ūkininkui” skirtus Žemaitės ir kitų rankraščius. Pats rašė į „Varpą” ir „Ūkininką”, palaikė ryšius su J.Jablonskiu. Sunkios gyvenimo sąlygos, baimė, kad  baigęs universitetą negalės įsikurti Lietuvoje, lėmė, kad P. Avižonis persikelti į Tartu universitetą studijuoti medicinos. Baigęs medicinos mokslus grįžo į Lietuvą, dirbo Ariogaloje, vedė medikę Sofiją Gruzdytę. 1903 metais jauna šeima persikėlė į Žagarę. Žagarėje gimė jų sūnus – būsimasis gydytojas  oftalmologas Vytautas ir istorikas Konstantinas. Jaunas medikas ne tik vertėsi gydytojo praktika, užsiėmė moksline veikla, bet ir  aktyviai įsijungė į visuomeninį, kultūrinį gyvenimą. P. Avižonis skaitė ir platino tuo metu draudžiamas lietuviškas knygas ir laikraščius, pas jį lankydavosi knygnešys ir tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas. P. Avižonis aktyviai bendradarbiavo to meto lietuviškoje spaudoje, bendravo su J. Jablonskiu, P. Višinskiu, J. Basanavičiumi ir kt. 1907 m. Petras Avižonis įstojo į J.Basanavičiaus įkurtą Lietuvių mokslo draugiją. P. Avižonis ne tik gydė akių ligas, bet ir operavo. Įrengė dvi lovas ligoninėje akių ligomis sergantiems vargšams ir gydė juos nemokamai. Be to, 1904 m. įkūrė Beturčiams šelpti draugiją. Manydamas, kad aklumas yra skurdo ir vargo liga, P. Avižonis nupirko namą ir apgyvendino jame apylinkės elgetas bei invalidus, jiems suteikdamas visišką aprūpinimą. Jis įkūrė Žagarės vartotojų kooperatyvą ir draugiją. Jo iniciatyva imtos šaukti Lietuvos gydytojų konferencijos gydymo ir sanitarijos klausimams aptarti. 1904 m. P. Avižonis buvo mobilizuotas į carinę armiją ir kaip gydytojas dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, net pateko į japonų nelaisvę. Savo mokslinius tyrinėjimus apibendrino 1914 m. Tartu universitete apgintoje daktaro disertacijoje. 1920 m. pradėjo dirbti Karo ligoninės Akių ligų skyriaus vedėju, įsteigė ir vadovavo Aukštųjų kursų Medicinos skyriui, taip pat dėstė studentams, vėliau įkūrė Lietuvos universiteto Akių kliniką. 1922–1924 m. buvo pirmasis Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto dekanas, nuo 1922 m. profesorius, 1924–1925 m. universiteto prorektorius, 1925–1926 m. rektorius. 1930 m. gruodžio mėnesį jo rūpesčiu Vytauto prospekte Kaune atidaryta moderni Akių klinika. Mirė 1939 metais Kaune.

  GEGUŽĖ

1 d.  sukako 125 metai, kai 1895 m. Likaičių kaime (dabar išnykęs) gimė Mykolas (latviškai Mikelis) Albertas Krūminis, ūkininkas, Joniškio latvių švietimo draugijos pirmininkas, aktyvus visuomenininkas. Apie savo tėvą papasakojo Tauragėje gyvenanti dukra Zelma Simonavičienė: „sodyba Likaičių kaime buvo didelė: gražus medinis namas, dengtas gontais, veranda ir langai puošti raižiniais, sodas. Sodyboje buvo iškastas tvenkinys, o per jį pastatytas tiltelis – mėgstama vaikų (šeimoje jų buvo trys: Albertas, Zelma, Žanis) ir suaugusių pasivaikščiojimų vieta. Kiek tolėliau buvo daržinė, gyvulių tvartai, klėtis, kalvė ir pirtis. Tėvas buvo pasiturintis ūkininkas, turėjo 33 hektarus žemės, daugiausia augino javus, turėjo kuliamąją mašiną“. Tačiau labiausiai ne tik Daunoravos apylinkėse, bet ir Joniškyje Mykolas Krūminis garsėjo, kaip latvių bendruomenės telkėjas ir organizatorius. Jis buvo Joniškio latvių švietimo draugijos pirmininkas. Organizavo, savo ir kitų apylinkės ūkininkų sutelktinėmis lėšomis rėmė Daunoraičių kaimo pradinės mokyklos statybą. Pasak istoriko dr. Ernesto Vasiliausko, ši mokykla buvo vienintelė specialiai pastatyta latvių mokykla Lietuvoje. Statybą parėmė ir Latvijos valstybė bei Joniškio valsčius. Mokykla duris atvėrė 1928 metais. Prie mokyklos bendruomenės telkėsi kultūrinė, visuomeninė veikla: teatras, muzikantų orkestrėlis, biblioteka, buvo švenčiamos įvairios šventės, organizuojami koncertai. Aktyvų visuomeninį gyvenimą nutraukė sovietmetis. Mykolo Alberto Krūminio šeimai nepavyko išvengti tremties. Jis, su visa šeima, 1948 m. buvo ištremtas į Rusiją, Krasnojarsko sritį Korbik miestelį. Namo negrįžo, mirė 1955 m. Sibire po nesėkmingai atliktos operacijos.

2 d. – 75 metai, kai 1945 m. Dubovkos kaime gimė pedagogė, vertėja iš latvių kalbos Dzintra Elga Irbytė-Staniulienė. Ji ilgametė pedagogė, visuomenininkė, dabar gerai žinoma vertėja.  Gimė 1945 m. gegužės 2 dieną  Dubovkos k. (Joniškio rajonas). 1953–1960 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje (dabar Šiaulių J. Janonio gimnazija). Vidurinę mokyklą baigė 1966 m. Ukrainoje. 1966–1970 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas) Filologijos fakultete. 1972 m. pradėjo dirbti mokytoja Šiauliuose, nuo 1976 m. ji buvo Joniškio suaugusiųjų vidurinės mokyklos  rusų kalbos ir literatūros mokytoja; 1994–2003 m. – Joniškio jaunimo mokykloje rusų kalbos ir literatūros mokytoja bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Nuo 2004-ųjų metų yra Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, nuo 2000 metų Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, apdovanota J. ir E. Šiulaičių literatūrinio fondo premija (2004). Už romanų „Kuršių vikingai“, „Išravėta širdis“, „Kilpa“ ir apysakos „Širdelių salos“ vertimus jai paskirtos Latvijos kultūros kapitalo fondo stipendijos.

Dzintros Elgos Irbytės-Staniulienės išverstų knygų sąrašas išties ilgas. Tai L. Muktupavelos romanai „Pievagrybių testamentas“ (2003) ir „Kilpa“ (2004), E. Martužos romanai „Išravėta širdis“ (2005), ir „Neprotingoji“ (2011), V. Rūmnieko ir A. Miglos istoriniai romanai „Kuršių vikingai“ (2007) ir „Sveikas, linksmasis Rodžeri!“ (2014), M. Rungulio apysaka „Širdelių salos“ (2006); D. Dreikos kūrybos rinktinė „Vėjo juokas“ (2007), A. Aizpurietės kūrybos rinktinė „Plaukiotoja naktimis“ (2009), D. Dreikos romanas-rebusas „Tiesos iškasiniai“ (2016). Išverstos mokslo populiarinimo knygos – V. Celmo „Baltų raštai ir ženklai“ (2010), „Baltų religijos pagrindai“ (2017), „Žiemgalos receptai – Zemgaļu receptes – Recipes from Zemgale“ (2014), dalis tekstų knygai „Žiemgaliai senovėje“ (2003). Į išverstų kūrinių sąrašą rikiuojasi M. Zyverto pjesė „Raktė“, K. Vērdinio libretas roko operai „Ačiū, Saule!“, poezijos knygos „Tau ir tėviškei“ (2000), „Ir laimėjo Saulė mūšį“ (2001), „Gurkšnis karstelėjusios versmės“ (2003). Vertimai publikuoti almanachuose „Eilėraštis vaikšto po tylą“ (2001), „Baltieji sparnai“ (2005), „Ten, sidabro vingy...“(2005, 2006), „Audruvė“ (2001, 2006, 2012, 2017), „Jungtys“ (2003, 2006, 2009). Vertimai spausdinami leidiniuose: „Literatūra ir menas“, „Latvijas vēstnesis“, „Zemgale“, „Sidabrė“, „Naujoji Romuva“, „Žemygala“. Naujausias Dzintros darbas yra  iš latvių kalbos išverstas ir leidybai paruoštas Aleksandro Gryno istorinis romanas „Nameisio žiedas“.

Dzintrai Elgai Irbytei-Staniulienei 2006 metais suteiktas meno kūrėjo statusas. Vertėja ne tik užsiima vertimais, bet ir aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, tarp jų – 6-ajame tarptautiniame vertėjų kongrese Rygoje (Latvija, 2003), lietuvių ir latvių poezijos dienose Jelgavoje (Latvijoje, 2002–2004, 2006), konkurse „Poetinis Druskininkų ruduo“ (1999, 2000), tarptautiniame literatūros forume „Eurospąstai“ (2003). Dzintra Elga Irbytė yra  iliustruoto kultūros gyvenimo žurnalo „Naujoji Romuva“ bičiulė ir rėmėja.

Dzintra Elga ne tik vertėja, bet ir aktyvi visuomenininkė, ji yra  Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, Lietuvos nepriklausomųjų Rašytojų sąjungos, Lietuvos „Žiemgalos“ draugijos,  Poezijos ir Kitų Menų Mėgėjų Asociacijos Menų Šaltinio, Šiaurės Lietuvos literatų draugijos, Joniškio latvių draugijos „Avots“ narė.

  BIRŽELIS

16 d. - 105 metai, kai Plikiškių kaime gimė dailininkas Adolfas Vaičaitis. Mokėsi Joniškio, vėliau Šiaulių gimnazijoje. 1933 m. įstojo į Kauno meno mokyklą, studijavo grafiką pas profesorių A. Galdiką. 1939 metais baigė studijas, jo baigiamasis darbas pelnė pirmąją premiją. Trumpai mokytojavo Jurbarko gimnazijoje. 1941−1944 metais dirbo Valstybinėje knygų leidykloje Kaune. Neatsitiktinai jis pirmiausia ir pasireiškė kaip knygų iliustratorius.  Iliustravo J. Balio „Lietuviškas pasakas“, L. Dovydėno „Lapino vestuves“. A. Vaičaitis dalyvavo Lietuvos dailininkų sąjungos ruošiamose parodose. Vilniaus ir Šiaulių muziejai buvo įsigiję jo darbų. A. Vaičaičio iliustracijas, karikatūras spausdino periodiniai leidiniai. 1944 m. dailininkas pasitraukė į Vakarus. Gyveno Freiburge (Austrija), 1945 m. − Vokietijoje. Vokietijoje jis iliustravo J. Aisčio poezijos rinktinę „Pilnatis“ ir J. Kaupo pasakų knygą „Daktaras KripŠtukas pragare“. Jo pieštomis vinjetėmis papuoštas ir stambus Vokietijoje išleistas lietuvių grožinės kūrybos almanachas „Tremties metaforos“ 1948 m. 1949 m. persikėlė į Australiją.  Australija dailininkui tapo antraisiais namais, čia skleidėsi jo kūrybiniai sumanymai, išryškėjo individualus braižas. A. Vaičaitis dalyvavo parodose Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV, Vokietijoje. Rašė meno kritikos straipsnius, tapo Australijos Lietuvių Kultūros fondo pirmininku, Melburno M. K. Čiurlionio klubo vadovu. 1966 m. Melburne dailininkas išleido dvylikos spalvotų lino raižinių leidinį. Kritikai A. Vaičaičio darbus įvertina kaip žaismingus, gracingus, laisvu mostu sukurtus, spontaniškus. A. Vaičaičio raižiniai savo išieškotu ritmu primena šokį. Ankstyvojoje kūryboje A. Vaičaitis laikėsi realistinės krypties, tačiau jo žvilgsnis į pasaulį visada buvo toks pat − poetinės nuotaikos žvilgsnis. Dailininkas nepamiršo Lietuvos, paskutinius 16 gyvenimo metų atvykdavo kasmet Rengdavo parodas: Šiauliuose, Kaune, Druskininkuose. Pasisvečiuodavo   gimtinėje, apsilankydavo  mūsų bibliotekoje, su Joniškio visuomene ir skaitytojais pasidalindavo savo kūrybos versmėmis, darbais. Turėjome ne vieną gražų renginį, parodą, knygų pristatymą. Maestro sakydavo, kad visada malonu vaikščioti jaunystės takais... Paskutinis apsilankymas Joniškyje buvo 2014 metų rugsėjo mėnesį. Dailininkas padovanojo savo naujausią knygą – dailės darbų albumą „Juoda, balta ir spalvota“, planavome 100 metų jubiliejaus renginį ir knygos pristatymą 2015 metais. Deja, pritrūko vos dviejų mėnesių. Adolfas Vaičaitis mirė 2015 kovo 28 d. Australijoje, palaidotas Ginkūnų kapinėse Šiauliuose.

Birželio 25 d. sukanka 95 metai, kai Pavirčiuvės kaime gimė mokslininkas fitopatologas Mindaugas Strukčinskas. Baigęs Joniškio gimnaziją, 1945–1950 m. studijavo agronomijos mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Mokslinį darbą pradėjo studijuodamas Lietuvos mokslų akademijos Žemdirbystės ir dirvožemio instituto aspirantūroje, dirbo Lietuvos valstybinės selekcijos stoties vyriausiuoju laborantu, laboratorijos vedėju. Vėliau mokslinę veiklą tęsė Lietuvos žemdirbystės institute, Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Nuo 1960 m. dirbo LMA Botanikos instituto vyriausiuoju mokslo darbuotoju, 1961–1993 m. vadovavo Botanikos instituto Fitopatologijos sektoriui, 1980–1993 m. buvo Fitopatogeninių mikroorganizmų laboratorijos vadovas. M. Strukčinskas 1955 m. Žemės ūkio akademijoje apgynė mokslų kandidato disertaciją. 1974 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją,  1976 m. jam  suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti ir tirti organinius herbicidus, patobulino šiluminį sėklų beicavimo būdą. 1978 m. M. Strukčinskui suteiktas profesoriaus vardas. M. Strukčinsko gyvenimas ir mokslinė veikla susijusi su agrariniais mokslais bei žemės ūkio gamyba. Mokslo darbai turi ne tik teorinę, bet ir svarbią praktinę vertę sprendžiant augalų apsaugos nuo ligų klausimus šalyje. Profesorius yra trijų monografijų, 11 knygų autorius ir bendraautoris, raudonųjų dobilų veislės ,,Arimaičiai“ bendraautoris, parengė ir išleido per 400 publikacijų. Svarbiausi leidiniai: ,,Žemdirbystės pagrindai“ 1952 m., „Lauko ir kultūrinių daržovių sėklų beicavimas“ 1956 m.,  „Lubinų ligos Lietuvoje“ 1969 m., „Vadovas augalų ligoms pažinti“ 1970 m., ,,Parazitinė aukštesnių augalų mikroflora Lietuvoje ir kai kurių jos rūšių biologinės savybės“ 1974 m. M. Strukčinskas 1985 m. išrinktas LMA nariu korespondentu. Kaip Lietuvos mokslų akademijos nario veikla prasidėjo LMA Chemijos ir biologijos, vėliau Biologijos, medicinos ir žemės ūkio mokslų skyriuose. 1995 m. prof. M. Strukčinskas daug prisidėjo prie LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus kūrimo, jo veiklos plėtotės. Jis kruopščiai ir pareigingai atlikdavo įvairių projektų, programų ekspertizes, vadovavo LMA premijų konkursams. 1989–1992 m. buvo Lietuvos botanikų draugijos pirmininkas, 1977–1990 m. – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas, 1985–1992 m. Botanikos instituto specializuotos mokslinės tarybos kandidatinėms disertacijoms ginti pirmininko pavaduotojas. Mirė 2013 rugpjūčio 13 dieną. Palaidotas Saltoniškių kapinėse, Vilniuje.

  LIEPA

9 d. – 90 metų, kai 1930 m. Žagarėje gimė nusipelniusi mokytoja, knygų apie Žagarę autorė, Joniškio rajono garbės pilietė Romualda Daugmondytė-Vaitkienė.  Ji 1949 metais baigė Žagarės gimnaziją. Mergina puikiai piešė, mokėsi groti, tačiau pasirinko lituanistikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigė 1955 metais. Dirbo Žagarės rajono liaudies švietimo skyriaus inspektore, nuo 1958 iki 1985 metų buvo Žagarės vidurinės mokyklos mokytoja ir mokymo dalies vedėja, vėliau dar metus mokytojavo Martyniškių aštuonmetėje mokykloje. Tikra žagarietė, gyvenanti savo senelių namuose, vienoje seniausių miestelio − Raktuvės gatvėje, visada domėjosi savo krašto istorija, kultūra. Tačiau tik prasidėjus atgimimui (Romualda drauge su savo vyru Vytautu ir kitais žagariečiais įkūrė Atgimimo sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir aktyviai dalyvavo jos veikloje), jau būdama pensijoje visa galva panėrė į kraštotyrinę veiklą. 1998 metais „Versmės“ leidykla išleido 911 puslapių monografiją „Žagarė“, Romualda buvo šio kapitalinio leidinio redakcinės komisijos pirmininkė. Jos plunksnai priklauso dar trys knygos: „Kelionė per laiką“, 2008 m., „Amatų metai. Žagarė“, 2012 m., „Elegija senai mano gatvei“, 2015 m. ir daugybė straipsnių, publikacijų spaudoje, leidiniuose. Dar daug surinktos ir spaudai paruoštos informacijos laukia, kada atsiras lėšų spausdinimui. O kur dar domėjimasis savo giminės šaknimis, savo protėviais, juolab, kad Romualda kilusi iš senos ir garbingos bajorų Kenstavičių giminės. Ilgus metus Romualda su vyru rūpinosi Vytauto Vaitkaus dėdės rašytojo Mariaus Katiliškio (Albino Vaitkaus) atminimo puoselėjimu. Jų iniciatyva netoli Žagarės esančiame Katiliškių kaime, buvusioje tėviškėje, pastatytas rašytojui skirtas stogastulpis. 2007 metais Romualdai Vaitkienei už etninės kultūros puoselėjimą ir skleidimą įteikiama garbinga kraštiečio tautosakos rinkėjo, kraštotyrininko Mato Slančiausko premija. 2009 metais jai suteiktas Joniškio rajono garbės pilietės vardas. 2010 m. − Romualda ir Vytautas Vaitkai konkurse „Lietuvos kaimo spindulys 2009“ pelnė „Kaimo šviesuolių šeimos“ apdovanojimą.

12 d.- 75 metai, kai 1945 m. Vaidminių kaime gimė choro dirigentė ir pedagogė Birutė Dauginytė. Ji baigė dirigavimo klasę Šiaulių muzikos technikume, o 1972 m. Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1963 metais pradėjo dirbti Skaistgirio kultūros namuose, vadovavo chorui ir ansambliams, dirbo mokytoja Joniškio muzikos mokykloje. 1972–1975 m. Birutė dirbo Trakų rajoninių kultūros namų meno vadove, o nuo 1975 iki 1991 metų buvo Rokiškio kultūros mokyklos choro dirigavimo dėstytoja ir moksleivių mišriojo choro vadovė. Kolektyvą parengė respublikinėms dainų šventėms, moksleivių chorų apžiūrai, konkursams, kuriuose choras pelnė prizines vietas. Pedagogė išugdė visą būrį jaunųjų chorvedžių. Ji 1991–1997 m. buvo Obelių (Rokiškio rajonas) Meninio lavinimo centro muzikos mokytoja ir vidurinės mokyklos merginų vokalinių ansamblių vadovė. Nuo 1997 m. iki pensijos dirbo Skaistgirio vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytoja. Šiuo metu vadovauja Skaistgirio kultūros namų folkloro kolektyvui. Birutė Dauginytė 1985 m. apdovanota Kultūros žymūno ženklu. Ji yra įtraukta į 1999 metais B. Zubricko sudarytą ir išleistą „Pasaulio lietuvių chorvedžiai“ enciklopedinį žinyną.

14 d. – 120 metų, kai 1900 m. Žagarėje gimė lietuvių išeivių visuomenės veikėjas Aleksandras Ivaška. Mirė 1956 m. Bostone (JAV).

  RUGSĖJIS

1 d. - 35 metai, kai Joniškyje 1985 m. gimė aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Mindaugas Ancevičius. Jis baigė Joniškio „Aušros“ gimnaziją. Dar būdamas aštuntoje klasėje laimėjo mokinių savivaldos rinkimus, tapo pirmuoju gimnazijos Mokinių prezidentu. Ir dabar Mindaugas nepamiršta mokyklos, atvyksta pakalbėti su moksleiviais jiems rūpimais klausimais ir, žinoma, dovanoja savo dainas ir muziką. O Joniškio meno mokyklą būsimasis aktorius baigė du kartus: mokėsi choreografijos ir muzikos skyriuose. Lankė Kultūros centro teatro studiją „Bendraamžiai“. 2004 metais pradėjo studijuoti Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Po studijų dirbo Kauno valstybiniame lėlių teatre, šiuo metu yra su teatru bendradarbiaujantis aktorius. Dar būdamas studentu M. Ancevičius dalyvavo muzikinėje bei visuomeninėje veikloje. Šventę dovanojo ir savo gimtajam Joniškiui – buvo vienas iš dainuojamosios poezijos, džiazo ir dailės festivalio „3 Mūzos“ organizatorių. 2008 m. atlikėjas buvo apdovanotas Sauliaus Mykolaičio vardo premija. Mindaugas yra daugiametis Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ dalyvis. Jis dainuoja ne tik savo, bet ir garsių poetų, lietuvių liaudies tekstais. Mindaugas sako: „mūsų grupės tikslas sutaikyti prasmę su kokybiška muzika.“ Muzikos žinovai teigia, kad „jo dainos impulsyvios, tvirtos, nes atliekamos su nepaprasta vidine energija“. Mindaugo Ancevičiaus ir jo grupės atliekamos dainos ne kartą skambėjo ir Joniškyje surengtuose koncertuose. Daugelis televizijos žiūrovų kraštietį aktorių įsiminė serialuose: „Pasmerkti 2“, „Pasmerkti 3“, „Giminės“, „Rojus Lietuvoj“ ir „Nuovada“. Mindaugas televiziją pripažįsta tik kaip puikią progą užsidirbti pinigų, kuriuos išleidžia investuodamas į savo grupę. Taip pat jaunajam aktoriui yra tekę išbandyti jėgas kino aikštelėje. Vienas Mindaugo darbų – vaidmuo J. Matulevičiaus filme „Auka“ (2012). Naujausias jo vaidmuo lietuviškame vaidybiniame filme „Tvano nebus“ (angl. The Flood Won’t Come), kurį režisavo Marat Sargsyan, filmo premjera įvyks tarptautinio 77-ojo Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Kino kritikų savaitė“,  rugsėjo 2-12 dienomis.

6 d. – 110 metų, kai 1910 m. Reibinių kaime gimė rašytojas Aleksas Jasutis. Žuvo 1938 m. prie Morelijos (Ispanija)

8 d. – 110 metų, kai 1910 m. Stungių kaime gimė chemikas, farmacininkas Antanas Norvaiša. Mirė 2009 m. Kaišiadoryse.

9 d. - 65 metai, kai 1955 m. Rai-Guboje, Petrovsko rajone, (Komija)  gimė Lietuvos teatro aktorė, režisierė, renginių vedėja, skaitovė, poetė, pedagogė Silvija Povilaitytė. Silvija gimė tremtinių šeimoje, 1960 m. su tėvais grįžo gyventi į Lietuvą. Baigė Joniškio 2-ąją vidurinę mokykla (dabar „Saulės“ pagrindinė). Buvo aktyvi visuomenininkė, saviveiklininkė.  Silvija sako: „Pilna manęs mokykloje būdavo. Tikriausiai dar ir dabar Joniškio antrojoje vidurinėje mano juokas vaidenasi.“ Nuo mažens didžiausias noras buvo tapti aktore. Baigė Vilniaus kultūros mokyklą, dirbo Joniškio kultūros namuose, vaidino dramos mėgėjų kolektyve. 1978-1981 m. studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatriniame fakultete. Nuo 1984 m. Šiaulių dramos teatro aktorė. Sukūrė daugiau nei 50 vaidmenų,  pati aktorė labiausiai pavykusiu savo vaidmeniu laiko Natašą iš A. Čechovo „Trijų seserų“. Silvija Šiaulių P.Višinskio viešojoje bibliotekoje režisavo „Godų vakarus“. 2009-2015 m. filmavosi TV seriale „Naisių vasara“ (rež. Raimundas ir Violeta Banioniai, Saulius Balandis). Silvija dirba ir pedagoginį darbą, dešimt metų buvo dėstytoja Šiaulių universitete,  su vaikais mokyklose teatro mokytoja. Savo darbo rezultatais pasidalino ir patirtį apibendrino leidiniuose: „Pokalbiai grimo kambaryje“ (1996 m.),  „Pakalbėkime apie pasaką‘ (2000 m.), „Ar pagailės kas vargšo Mažojo Neūžaugos?: pagiriamasis žodis pasakai“ (2001 m.), „Pagiriamasis žodis pasakai ir improvizacijai“ (2010 m.). Meniškos sielos aktorė laisvalaikį skiria poezijai. Yra paruošusi ne vieną poetinę kompoziciją, mielai poetų eiles skaito susitikimuose, literatūriniuose vakaruose. Tamprų ryšį Silvija išsaugojo su Joniškiu. Ji dažnai savo skaitomomis eilėmis, tiesiog savo buvimu papuošia literatūrinius renginius, bendradarbiauja su joniškio rajono literatų klubu „Audruvė“. Aktorė yra išleidusi poezijos knygas: „Žodis į juodą erdvę“ (2003 m.),  „Paeiliavimai ant balto rožės žiedlapio“ (2010 m.).

20 d. -70 metų, kai 1950 m. Kuisių kaime gimė Jolita Skablauskaitė, rašytoja, menotyrininkė, dailininkė. Mirė 2018 kovo 10 d. Joniškyje, palaidota senosiose Joniškio miesto kapinėse. 1968 metais Jolita baigė Joniškio 2-ąją vidurinę mokyklą. 1968-1971 metais Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume mokėsi rūbų modeliavimo. Kaip sakė ji pati, kad amatininke nenorėjo tapti, todėl perėjo studijuoti į Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) ir studijavo menotyrą. 1976 metais baigusi institutą, dirbo Kauno kultūros paminklų apsaugos inspekcijoje menotyrininke, 1979-1983 m. Kauno profesinių sąjungų Grafikos studijos vadove, 1988-1989 m. Vilniaus aklųjų ir silpnaregių leidyklos redaktore. Kaip rašytoja Jolita debiutavo 1984 metais, „Pergalės“ žurnale buvo išspausdinta jos apysaka „Tik šviesūs paukščiai naktyje“. 1986 metais papildyta išėjo atskira knyga. Debiutas buvo puikiai sutiktas skaitytojų, susilaukė kritikų pastebėjimų ir įvertinimų. Jau pirmojoje knygoje išryškėjo svarbiausieji J. Skablauskaitės kūrybos bruožai: „postmoderni meninė jausena, meno kūrinio kaip savarankiškos tikrovės modeliavimas, subtili fantastikos, magijos, paslapties ir tikrovės elementų sampyna“. Tais pačiais metais Jolita priimta į Rašytojų sąjungą. 1987 m. už sėkmingą debiutą gavo literatūrinę J. Jonyno premiją, nuo 1989 metų pasišventė tik literatūriniam. Nors ir sunkiai vertėsi jokių kitų darbų nenorėjo ir nepripažino, jos pašaukimas ir aistra buvo rašyti. 1989 m. išėjo eilėraščių, kuriuos rašytoja, kaip ji pati sako, rašo tik laisvalaikiu, jie pasitarnauja kaip būsimų apsakymų kontūrai, rinkinys „Šviesa, tyla ir ilgesys“. Jolita dažnai pati ir iliustruodavo savo knygas, jos piešiniai tarsi papildo literatūros kūrinius. Kartu tai − savarankiškai gyvenantis ir pulsuojantis spalvų ir vizijų pasaulis, toks pat savitas ir fantastiškas, kaip ir visa Jolitos Skablauskaitės kūryba. Iš viso išleista trylika J. Skablauskaitės knygų: be dviejų debiutinių, 1990 m. išėjo romanas  „Žolių kartumas“. Jis kritikės M. Dautartienės apibūdinamas kaip: „savito stiliaus, netradicinės struktūros romanas apie stagnacijos visuomenę, sukaustyto žmogaus prigimtį“. „Liūnsargių moteris“ (1993 m.), „Mėnesienos skalikas“ (1997 m.), už šią knygą 1998 m. rašytojai paskirta Žemaitės premija. „Trečiasis tūkstantmetis“ (2000 m.), „Kitas kraujas“ (2002 m.), „Septyniadangė erdvė” (2004), „Brudenis” (2006 m.), „Sado sindromas“ (2010 m.), „Žiežulės“ (2014 m.), jau po rašytojos mirties išleistas apsakymų rinkinys „Fatum“ (2018 m.) ir eilėraščių knyga „Lapai iš dienoraščio“ (2020 m.). Literatūros kritikės Jūratės Sprindytės nuomone: „Jolita Skablauskaitė − ryški ir originali lietuvių prozininkė, sugebanti kasdienį pasaulį jungti su ezoterinio, sapnų pasaulio blyksniais. Jos kuriamas pasaulis lietuvių prozoje išskirtinis“.  J. Skablauskaitės novelių motyvais režisierius Algimantas Puipa pastatė filmus: „Žuvies diena“ 91989 m.) ir „Žaibo nušviesti“ (1996 m.), pastarajame filme panaudotas ir P. ir P. Dirgėlų vienas apsakymas. Apie Jolitą A. Marcinkevičiūtė 2014 m. sukūrė dokumentinį filmą Vienatvės gaudesys“. Jolita visas vasaras leisdavo savo gimtojoje sodyboje Kuisių kaime. Čia ji pasisemdavo stiprybės, magijos paslapčių, čia gimdavo jos romanai, eilės ir piešiniai.

  SPALIS

9 d.- 125 metų, kai  1885 m. Dilbinėliuose gimė zootechnikas, žurnalistas Klemensas Danta. Mirė 1964 m.

20 d. - 105 metai, kai 1915 m. Joniškyje gimė dainininkas, vargonininkas, pedagogas ir chorvedys Julius Mačiulis. 1940-1944 m. Kauno konservatorijoje, pas Aleksandrą Kačanauską studijavo dainavimą. Mokėsi vargonuoti, vargonavo Kaune, statė operetes ir kitus muzikinius veikalus. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946-1949 m. studijavo aukštojoje muzikos mokykloje Freiburge (Vokietija), vadovavo lietuvių chorui. 1949 m. išvyko į  Jungtines Amerikos Valstijas. Iš pradžių dirbo vargonininku, 1949-1950 m. vadovavo vaikų chorui. 1956 m. persikėlė į Čikagą ir vargonavo Aušros Vartų lietuvių parapijoje, vadovavo chorui, įkūrė savo muzikos studiją. Aktyviai dalyvavo lietuvių kultūrinėje veikloje, organizavo teatro mėgėjų kolektyvus, rengė koncertus, kaip solistas dalyvavo lietuvių ir amerikiečių organizuojamose koncertuose. Julius Mačiulis vadovavo lituanistinės mokyklos vaikų chorui, o nuo 1968 m. – aukštesniosios lituanistinės mokyklos 40 dalyvių mišriajam chorui. Du chorus parengė 1971 m. 4-ajai JAV ir Kanados lietuvių dainų šventei Čikagoje. Vargonavo ir lenkų parapijose, nuo 1956 m. priklausė Amerikos Lietuvių Vargonininkų Sąjungai.

27 d. sukanka 140 metų, kai  1880 m. Rygoje (Latvija) gimė JAV lietuvių literatas, lietuvių kultūros veikėjas Julius Baniulis. 1882 metais su tėvais persikėlė gyventi į Žagarę, lankė pradinę mokyklą. 1902 metais išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Iš pradžių dirbo anglies kasyklose, lentpjūvėje, uoste kroviku. Lankė suaugusiems skirtus kursus, nuo 1903 metų pradėjo bendradarbiauti „Vienybėje Lietuvninkų“. Išmokęs spaustuvininko amato, dirbo raidžių rinkėju lietuviškoje spaudoje: „Vienybė Lietuvninkų“, „Laisvoji mintis“. 1914 m. redagavo „Ateitį“ Bostone, 1920-1921 metais buvo „Amerikos lietuvio“ redaktorius. Dalyvavo Lietuvių socialistų federacijos veikloje. Bendradarbiavo beveik visuose Amerikos lietuvių leidiniuose, pasirašinėjo slapyvardžiais: Menkutis, J. Tvanas, J. Ba-lis.  Rašė eilėraščius, vertė  japonų, kinų persų, arabų  poeziją. Išleido knygą „Vaizdai, vaizdeliai ir eilės prozoje„ (1919), eilėraščių rinkinį „Ašaros ir džiaugsmas“ (1920). Iš originalios poezijos geriausiu laikomas lyrinis ciklas „Nuotaikos“. Mirė Julius Baniulis 1943 m. kovo 10 d. Niujorke (JAV).

25 d. – 50 metų, kai 1970 m. Skaistgiryje gimė Vilius Kaikaris, verslininkas. Už svarius darbus Joniškio rajono plėtrai, pramonei, kultūrai, švietimui, sportui, žemės ūkiui, socialinei raidai, visuomenės gyvenimui 2014 m. apdovanotas Mykolo Arkangelo statulėle.

31 d. sukanka 120 metų, kai 1900 m. Smalių kaime gimė advokatas Jonas Našliūnas. 1923 metais jis baigė Šiaulių gimnaziją, o 1927 m. Lietuvos universiteto teisės fakultetą. Dirbo advokatu, 1930-1940 metais juristu Susisiekimo ministerijoje.  Jonas Našliūnas buvo aktyvus visuomenininkas ir politikas. Dar gimnazijoje priklausė moksleivių aušrininkų organizacijai, studijų metais priklausė Neo Lithuania korporacijai. Jonas Našliūnas buvo Tautininkų sąjungos narys, 1927-1930 metais buvo jos valdybos narys, o 1930-1940 metais Tautininkų fondo valdybos narys. Aktyviai reiškėsi lietuvių verslininkų organizacijoje. 1944 metais pasitraukė į vakarus, kurį laiką gyveno Brazilijoje, buvo Rio de Žaneiro lietuvių sąjungos pirmininkas. Nuo 1949 metų gyveno Jungtinėse Amerikos valstijose, buvo aktyvus tautinių organizacijų narys. 1959 metais buvo išrinktas lietuvių tautinio akademinio sambūrio pirmininku. Pirmininkavo JAV Lietuvių bendruomenės garbės teismui. Daug rašė teisės klausimais, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje: „Lietuvos aide“, „Jaunojoj kartoj“, „Ūkininko patarėjuje“, „Teisėje“, „Teisininkų žiniose“, „Dirvoje“, „Drauge“ ir kitur. Mirė Čikagoje (JAV), 1980 metais birželio 22 d.

  LAPKRITIS

3 d. – 210 metų, kai Žagarėje gimė Izraelis Salanteris, rabinas, mokytojas, Vilijampolės ješivos ir Musarų judėjimo įkūrėjas. Jo tėvas Volfas Lipkinas buvo Žagarės rabinas, mokė jį Toros ir Talmudo. Jau ankstyvoje jaunystėje berniukas išsiskyrė ypatingais gabumais, 10-ies metų miestelio sinagogoje skaitė pamokslą. Tėvas jį nusiuntė studijuoti pas rabinus į Salantus, taip atsirado garsi jo pravardė Salanteris. Čia jis išgarsėjo kaip itin gabus Talmudo žinovas. 1840–1849 Salanteris apsigyveno Vilniuje ir pradėjo propaguoti Musarų judėjimo (hebrajiškai – dorovė) idėjas. Apie 1840–1842 Vilniaus žydų bendruomenės lyderiai pakvietė Izraelį Salanterį vadovauti Ramailes ješivai, bet Salanteris įkūrė midrašą Užupyje. Apie 1844–1846 Izraelio Salanterio mokinių grupę, studijuojančią Musar literatūrą, į savo namus (todėl jie buvo pavadinti Musar namais) buvo priėmęs rabis Uresas (Oris). Taip prasidėjo Musar judėjimas, bet jis nebuvo masinis reiškinys. Izraelis Salanteris orientavosi tik į itin gerai išmanančius Talmudą asmenis. Išliko aštuonios Vilniaus laikotarpio (1843–1845) Izraelio Salanterio homilijos (viena jų išverta į lietuvių kalbą 2001 metais), keletas laiškų, 3 straipsniai, 1861–1862 paskelbti periodinėje spaudoje. Pagal Izraelio Salanterio mokymą, tik stipri, tikruosius savo troškimus ir ketinimus suvokianti asmenybė, gebanti save disciplinuoti, galės paveikti kitus, gebės spręsti socialines problemas. Apie1847–1848 Izraelis Salanteris gyveno Kaune. Pagarsėjo kaip haskalos oponentas, kritikavęs Europos žydų emancipacijos paskatintas judaizmo suartėjimo su krikščionybe tendencijas ir siekęs sustiprinti tradicinę rabinišką inteligentiją. Salanteris suformulavo esmines musar judėjimo praktines nuostatas: tradicinis Toros, Talmudo ir klasikinės religinės-etinės žydų literatūros studijavimas, ortodoksinė judaistinė moralė (religinė savimonė ir atgaila), askezė, laikytis micvot (priesakų), savišvieta ir racionali savianalizė. Siekdamas susilpninti iš Vakarų Europos atėjusią ir litvakų kultūrinę aplinką stipriai paveikusią haskalos įtaką, 1857 m. Salanteris išvyko į Rytų Prūsiją, kur buvo daug musar šalininkų. 1860 m. gavęs Prūsijos pilietybę, ilgesniam laikui įsikūrė Klaipėdoje. Įsteigė Talmudo studijų draugiją bei pradėjo leisti Toros studijas ir musar judėjimą populiarinusį savaitinį žurnalą. 1880–1882 m. Salanteris gyveno Paryžiuje, kur taip pat platino tradicinių Toros studijų mokymą ir musar judėjimo ideologiją. 1882 m. jis grįžo į Karaliaučių, kuriame ir mirė 1883 m. vasario 2 dieną. Palaidotas Karaliaučiuje, 2001 metais buvo atrastas jo kapas ir atidengta paminklinė lenta. Pasaulyje, ypač tarp litvakų, rabinas Salanteris buvo gerbiamas, kaip Vilniaus Gaono pasekėjas, Musarų judėjimo atstovas. Jam priklauso frazė: „Kol dega žvakė, viską dar galima ištaisyti“. Šiaulių apskrities žydų bendruomenė siekia įamžinti jo atminimą gimtajame mieste – Žagarėje.

24 d. – 120 metų, kai 1900 m. Puodžiūnuose gimė ekonomikos daktaras, mokslininkas Jonas Bučas. 1919–1921 m. jis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. 1925 m. baigė Linkuvos gimnaziją, 1929 m. Lietuvos universitetą (1930 m. Lietuvos universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas). 1929–1931 m. studijavo Frankfurto prie Maino ir Londono universitetuose. 1931–1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Politinės ekonomijos ir statistikos katedros dėstytojas. 1933 m. Jonas Bučas tapo ekonomikos daktaru, nuo 1934 m. docentas. 1940 m. J. Bučas pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. 1941 m. jam suteikiamas profesoriaus vardas. 1944 m. tampa VU Ekonomikos fakulteto dekanu, 1945–1947 m. – prorektoriumi. 1946 m. išrenkamas Lietuvos TSR Mokslų akademijos nariu korespondentu, 1948 m. – VU rektoriumi. Šiose pareigose dirbo iki 1956 metų. Rašė ūkio planavimo, mokesčių, pensijų ir pašalpų fondų klausimais. Svarbiausi darbai: „Ekonominio pajėgumo principas mokesčių paskirstymo teorijoje“ (1935), „TSRS liaudies ūkio planavimas“ (1967). 1965 m. suteiktas LTSR nusipelniusio ekonomisto vardas. 2008 m. rugpjūčio 29 d. VU atidaryta profesoriaus ekonomisto Jono Bučo vardo auditorija. Jonas Bučas mirė 1973 m. spalio 15 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

  GRUODIS

26 d. – 105 metai, kai 1915 m. Kalvių kaime gimė lietuvių išeivijos visuomenės veikėjas Antanas Norvaiša (Girinis). Gyveno Kanadoje.

28 d.- 90 metų, kai 1930 m. Rudiškiuose gimė fizikochemikas Juozas Bubelis.

 *******

275 metai, kai 1745 m. prie Krikštanų gimė vienas šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo (1769) vadų Simonas Aleksandravičius.

100 metų, kai 1920 m. Stungių kaime gimė liaudies menininkė Jadvyga Gasparaitytė- Nekrošienė. Mirė 1984 m. Druskininkuose.

130 metų, kai 1890 m. Joniškyje gimė gydytojas Aleksandras Fuksas.

225 metų, kai 1795 m. Joniškyje gimė visuomenės veikėjas, blaivybės platintojas Augustinas Kybartas. Mirė 1860 m. Šiauliuose.

170 metų, kai 1850 m. Niūraičiuose gimė liaudies skulptorius Antanas Lengvenis. Mirė 1920 m.

210 metų, kai1810 m. Žagarėje gimė rabinas, leidėjas Izraelis Lipkinas. Mirė 1883 m. Karaliaučiuje.

220 metų, kai 1800 m. Žagarėje gimė rašytojas, religinių reformų vadovas Benjaminas Mandelštamas. Mirė 1866 m. Simferopolyje (Rusija).

185 metai, kai 1835 m. Žagarėje gimė žydų rašytojas Rafailas Natanas Rabinovičius. Parašė 16 tomų veikalą apie Babilono talmudo rankraštį. Mirė 1888 m. Kijeve (Ukraina).

150 metų, kai 1870 m. Stungių kaime gimė inžinierius, visuomenininkas Juozas Skripkus. Mirė 1937 m.

135 metai, kai 1885 m. Joniškyje gimė gydytoja, visuomenės veikėja Jadvyga Šileikaitė. Mirė 1959 m. Kaune.

Sudarė Joniškio rajono savivaldybės
Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos
Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja
Vijoleta Kuprevičienė