Kraštotyra

Žymiausi įvykiai, datos, sukaktys

2020 metų sukaktys

Joniškio rajone

 

255 metai, kai 1765 m. Šiaulių ekonomiją padalinus į keturias gubernijas, Joniškis tapo gubernijos centru

Prieš 220 metų, 1800 m. Joniškyje buvo 208 dūmai su 1098 gyventojais

Prieš 215 metus, 1805 m. Joniškyje pastatyti dvaro rūmai

Prieš 210 metų , 1810 m. Joniškį nusiaubė didelis gaisras

Prieš 180 metų, 1840 m. Senatas pripažino Joniškio miesto gyventojams laisvę

Prieš 155 metus, 1845 m. Joniškyje gyveno 2634 gyventojai 198 kiemuose. Buvo katalikų ir liuteronų bažnyčios, dvi sinagogos, pašto stotis, valdiška dvimetė mokykla

145 metai, kai 1875 m. įsteigta miestelio valdyba

Prieš 140 m., 1880 m. mieste buvo 4 maldos namai, 3 alaus daryklos, 2 vėjo malūnai, 45 parduotuvės, 3 smuklės, 28 alinės

95 metai, kai 1925 m. mieste atidaryta ligoninė

Prieš 75 metus, 1945 m. Joniškis tapo apskrities centru, nuo 1950 m. birželio 20 d.– Joniškio rajonas

75 metai, kai 1945 m. pradėtas leisti laikraštis „Tarybinis balsas“; prieš 30 metų pakeistas laikraščio pavadinimas − „Sidabrė“

Prieš 70 metų, 1950 m. Žagarė tapo rajono centru. Žagarės rajonas panaikintas 1959 m. gruodžio 7 d.

Prieš 60 metų, 1960 m. Joniškyje veikė 2 malūnai, dešrų įmonė ir naujai įsteigtas kombinuotų pašarų cechas

55 metai, kai 1965 m. atidaryta vaikų muzikos mokykla. Nuo 1995 m. pavadinta Joniškio meno mokykla

Prieš 50 metų, 1970 m. mieste gyveno 7500 žmonės

40 metų, kai 1980 m. kultūros rūmų dramos mėgėjų teatrui suteiktas liaudies kolektyvo vardas

25 metų, kai 1995 m. pradėjo veikti vandens nugeležinimo stotis

******

SAUSIS

3 d. –  85 metai, kai 1935 m. Arimonių kaime, Pakruojo rajone gimė žurnalistas, buvęs „Sidabrės“ redaktorius Algirdas Lititauskas. Jis 1963 metais Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas, nuo 1962 metų pradėjo dirbti Joniškio rajono laikraštyje „Tarybinis balsas“. Nuo 1970 metų buvo redaktoriaus pavaduotojas, vėliau metus ėjo „Sidabrės“ laikraščio redaktoriaus pareigas. A. Lititauskas gvildeno kultūros temas, domėjosi politika, bendradarbiavo respublikinėje spaudoje. Mirė 2017 metais Joniškyje.

12 d. – 90 metų, kai 1930 m. gimė Žagarės  krašto šviesuolis, fotografas, žurnalistas Vytautas Vaitkus. Daugelis vyresnių Joniškio rajono gyventojų ir rajoninio laikraščio skaitytojų puikiai prisimena ilgamečio ir tuo metu vienintelio laikraščio „Tarybinis balsas“ fotografo nuotraukas, fotoreportažus. Vytautas Vaitkus su fotoaparatu skersai ir išilgai išvaikščiojo ir išvažinėjo mūsų rajoną, užfiksavo ir aprašė daug svarbių istorinių ir kultūrinių įvykių. A. Vaitkus buvo vienas iš iniciatorių, įkuriant Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Žagarės iniciatyvinę grupę, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Vytautas rūpinosi savo dėdės, rašytojo Mariaus Katiliškio (Albino Vaitkaus) atminimo įamžinimu, tvarkė jo sodybą, organizuodavo renginius. Vienas svarbiausių Vytauto Vaitkaus darbų buvo drauge su žmona Romualda Vaitkiene parengta ir išleista monografija „Žagarė“. Knygą 1998 metais išleido „Versmės“ leidykla,  R. ir V. Vaitkai ir toliau tinko kraštotyrinę medžiagą apie Žagarę, jos žmones savo giminę. 2010 metais Romualda ir Vytautas Vaitkai pelnė Lietuvos kaimo šviesuolių šeimos apdovanojimą. Mirė Vytautas Vaitkus 2015 metais, palaidotas Žagrėje.

15 d. – 165 metai, 1855 m. Svirplių kaime gimė kunigas, lietuviškos spaudos platintojas Povilas Jurgaitis. Mokėsi Jelgavoje (Latvija) ir Kauno kunigų seminarijoje. Į kunigus įšventintas 1881 metais. Dirbo Pasvalyje, Palangoje. Vėliau buvo Kauno kunigų seminarijos kapelionas, nuo 1903 m. – Šiluvos klebonas, rūpinosi Šiluvos koplyčios statyba. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, bendravo su Jonu Šliūpu, Martynu Jankumi, rūpinosi „Aušros“ platinimu, organizuodavo knygnešius lietuviškos spaudos gabendinimui, platindavo lietuviškus leidinius. Mirė 1926 metais Šiluvoje, ten ir palaidotas.

  VASARIS

7 d. – 105 metai, kai 1915 m. Maldiniuose gimė dailėtyrininkė Pranė Jonaitytė-Svičiulienė. Ji gimė Maldenių kaime ūkininkų  Julijos ir Jono Jonaičių šeimoje. Mokėsi Slėpsnių pradinėje mokykloje.  Nuo ankstyvos vaikystės buvo pastebėti mergaitės gebėjimai piešti, kurti. Kai Pranutė buvo trečiame skyriuje, mokytoja jos piešinius išsiuntė į Lietuvos švietimo ministerijos parodą-konkursą. Mergaitė buvo apdovanota pagyrimo diplomu. Nuo 1925 metų Pranutė pradėjo mokytis Joniškio keturklasėje mokykloje. Čia ji atsiskleidė ne tik, kaip gabi dailininkė, bet ir literatė. Jos literatūriniai gabumai ypač išryškėjo besimokant Šiaulių gimnazijoje. Jau paskutinėje klasėje ji parašė novelę, kurią išspausdino žurnalas „Ateitis“. Tad studijoms Pranė pasirinko Kauno meno mokyklą ir Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinį fakultetą. Meno mokykloje studijavo tapybą pas Justiną Vienožinskį, Petrą Kalpoką, Joną Mackevičių. Universitete ji studijavo literatūrą, priklausė korporacijai „Šatrija“, kuriai vadovavo Bernardas Brazdžionis. 1940 metais baigė Kauno meno mokyklą (literatūros studijų nebetęsė) ir įstojo į Vilniaus dailės akademiją. 1943 metais parengusi puikiai įvertintą darbą „Skalbėjos“ gavo aukštojo mokslo diplomą. Vėliau, jau dirbdama Vilniaus dailės muziejuje, dėstydama piešimą įvairiose mokyklose, neakivaizdžiai baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Iljos Repino tapybos, skulptūros ir architektūros instituto Meno teorijos ir istorijos fakultetą. 1955–1973 m. dirbo Lietuvos dailės muziejuje. Nuo 1965 m. vadovavo muziejaus Grafikos skyriui. P. Svičiulienė parašė monografiją Juozas Mikėnas (1956), dailės albumų įžanginius straipsnius: V. Vizgirdos aplankui 16 reprodukcijų (su kitais, 1967), Lietuvos tapyba XVI–XIX a. (su P. Juodeliu, 1970), parengė vadovėlį Dailyraščio metodika (su M. Iešmantiene, 1949), sudarė Lietuvos dailės muziejaus rinkinių katalogą Lietuvos XVIII–XIX a. dailė. Piešiniai (1972). Rašė straipsnius apie lietuvių dailę, rengė ekspozicijas ir parodas, skaitė paskaitas, dalyvavo parodose. P. Svičiulienė mirė 1999 m. rugsėjo 20 d. Vilniuje.

21 d. – 170 metų, kai 1850 m. Trumpaičiuose gimė tautosakos rinkėjas, knygnešys Matas Slančiauskas. Paprastas kaimo kriaučius paliko gilią vaga lietuvių tautos atgimimo istorijoje. M. Slančiausko dėka šiandien turime tiek daug vertingų tautosakos rinkinių iš nuošalių Šiaurės Lietuvos apylinkių. Jo surinkta tautosakos medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Šiaulių „Aušros|“ muziejuje.1857 m. tėvas nuvežė Matuką į Rudiškių špitolę pas vargonininką mokytis rašto. Čia jis susipažino ir su  muzika, lotynų kalbos pradmenimis. Tačiau siunkios materialinės sąlygos  vertė pramokti ir kokio amato. Penkiolikos metų Matas pradėjo mokytis pas siuvėją, o dar po metų su veršenike (kuprine) ant pečių iškeliavo į Rudiškių, Skaistgirio, Žagarės, Gruzdžių apylinkes, apsistodamas pas vietos ūkininkus ir siūdamas jiems ir jų šeimoms drabužius. Toks amatas, laisvė, bendravimas su žmonėmis jaunuoliui patiko. Eidamas iš kaimo į kaimą jis visada turėdavo knygų, ne tik pats skaitė, šviesdavosi, bet duodavo jų ir kitiems paskaityti. Ypač jį sudomino M. Valančiaus raginimas „Palangos Juzės“ pratarmėje užrašinėti tautosaką. Tačiau tautosakos rinkimas nebuvo pats sau tikslas. Svarbiausias jo tikslas įskiepyti meilę knygai, savam kraštui, gražiai lietuviškai dainai. Didelę įtaką M. Slančiausko asmenybei turėjo lietuviškos spaudos draudimas. Jis susipažino su legendiniu knygnešiu Jurgiu Bieliniu, nešė valstiečiams knygas, laikraščius. Slapta mokė vaikus ir jaunimą lietuviškai skaityti ir rašyti, pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje, susirašinėjo su to meto visuomenės ir kultūros veikėjais – J. Basanavičiumi, J. Jablonskiu, P. Avižoniu, J. Šliūpu ir kt. Bendradarbiavo „Aušroje”, „Ūkininke”, „Rankpelnyje”, „Vienybėje lietuvninkų”, „Tėvynės sarge”, „Kovoje”, „Skarde”, Žarijoje.1889 m. M. Slančiauskas drauge su kitais bendraminčiais  įsteigė slaptą draugiją „Atgaja“ ir jai vadovavo. Draugijos tikslas – gaivinti lietuvišką dvasią, platinti knygas, rinkti kraštotyros medžiagą. 1895 m. buvo suimtas, nuteistas tremtimi, kurią 1896–1899 praleido Rygoje. Grįžęs gyveno Trumpaičiuose, vėliau Reibiniuose, rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą. Matas Slančiauskas užrašė apie 3 tūkst. liaudies kūrinių, parengė apie 1500 etnografinių aprašų (liaudies drabužių piešinių, žaidimų, liaudies medicinos, oro spėjimų, tikėjimų, burtų ir prietarų), sukaupė daug atsiminimų, kalbos faktų, kuriuos panaudojo J. Jablonskis savo darbuose. Matas Slančiauskas ir pats kūrė, parašė eilėraščių, tematika artimų liaudies dainoms, sudarė 1874–1887 sukurtų patriotinių eilėraščių rinkinį. 1907 metais jis buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu bendradarbiu. Mato Slančiausko surinkta tautosaka skelbta J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose, Lietuvių tautoje (1923, kn. 3, d. 2), išleisti jos rinkiniai „Šiaurės Lietuvos pasakos” (1974), „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai” (1975). M. Slančiauskas mirė 1924 m. kovo  11 dieną, palaidotas Rudiškiuose.

26 d.- 95 metai, kai 1925 Šarūnuose gimė publicistas, istorikas Stasys Laurinaitis. Mirė 2004 m. Vilniuje.

  KOVAS

22 d. - 125 metai, kai  1895 m. Žagarėje gimė Domantas Sakalauskas (Domininkas Sakalauskas), dramaturgas, vertėjas. Nuo 1898 m. drauge su tėvais persikėlė į Žagarę. Mokėsi Žagarėje ir Rygoje (Latvija). Dirbo siuvėju, Pirmojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas, pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios pabėgęs, gyveno Rusijoje. Į Lietuvą grįžo 1921 m., apsigyveno Žagarėje, vedė, vertėsi siuvėjo amatu, iš pirmosios santuokos turėjo dvi dukteris. Vėliau gyveno  Klaipėdoje, Kretingoje, Kaune. Po antrojo pasaulinio karo apsigyveno Vilniuje. Dirbo „Lelijos“ siuvimo fabrike kostiumų modeliuotoju. Labiausiai D. Sakalauskas išgarsėjo pjese „Pūkio pinigai“, kurią Borisas Dauguvietis pastatė Kauno dramos teatre 1930 metais. Komedijoje vaidino garsūs to meto aktoriai: Jurgis Petrauskas, Henrikas Kačinskas, Petronėlė Vosyliūtė ir kiti. 1941-1943 metais spektaklis buvo rodomas Vilniaus miesto teatre. Jame vaidino visas to meto aktorių elitas:  Romualdas Juknevičius, Ona Juodytė, Aleksandras Kernagis, Teofilija Vaičiūnienė, Stepas Jukna, Petras Zulonas. Savo pjeses pasirašinėjo − A. Domantas-Sakalauskas. Domanto Sakalausko plunksnai priklauso pjesės: „Gyvenimo atmatos“, „Broliai Čiupikai“, „Tarp praeities šešėlių“ ir kitos, jis vertė latvių rašytojų kūrinius, rašė eilėraščius. Mirė 1960 m. Vilniuje.

25 d. – 115 metai, kai 1905 m. Treigių kaime gimė kunigas, rašytojas Jonas Marcinkus- Tauronis. Jo tėvai buvo vidutiniai ūkininkai. Dar vaikystėje išryškėjo Jono žingeidumas, noras pažinti pasaulį. Savarankiškai pasiruošęs berniukas išlaikė egzaminus ir pradėjo mokytis Šiaulių lietuvių gimnazijoje. Čia išryškėjo jo literatūriniai gabumai, gimė pirmosios eilės. Tačiau nuo mažens žinojo, kad tėvai norėtų matyti jį kunigu. Taigi 1922 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Gavęs brandos atestatą nusprendė toliau studijuoti Lietuvos universiteto teologijos-filosofijos fakultete. Jį baigia 1928 metais, gauna ir kunigystės šventinimus. Pirmosios Šv. Mišios buvo laikomos Joniškio bažnyčioje. Kunigavo Jonas Marcinkus Tytuvėnuose, Kaune. 1935−1953 m. dirbo Šiauliuose, buvo Mergaičių gimnazijos ir Mokytojų seminarijos kapelionas, vėliau – Šiaulių dekanato dekanas. Dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, rengė literatūros vakarus, daug rašė. Iki karo išleido 16 knygų. Svarbesni kūriniai: pjesės „Adomo dukterys” (1926), „Vytautas pančiuose” (1930), „Taurioji Genovaitė” (1933), „Senatoriaus duktė” (1936), „Ugnis iš Nemuno” (1938), aforizmų rinkinys „Aukso mintys” ir kt. Pasirašinėjo slapyvardžiu Tauronis, pats autorius tą pseudonimą aiškino taip: taurus Jonas. Didelė dalis jo rankraščių karo metais per Šiaulių bombardavimą sudegė, dingo knygos „Gyvenimas negrįžta“ rankraštis. 1953 m. kunigas J. Marcinkus buvo suimtas ir nuteistas, kalėjo Vorkutoje. 1957 metais paleistas be teisės gyventi  Lietuvoje. Tik 1958 metais grįžo į Lietuva, apsigyveno su sesers šeima  Joniškyje, kunigavo Joniškio bažnyčioje. Kunigas Jonas Marcinkus buvo labai mylimas ir gerbiamas joniškiečių, sakydavo nuostabius pamokslus, labai mėgo aforizmus, pats juos kūrė ir paįvairindavo savo pamokslus. 
Mirė 1971 m. gruodžio 10 d. Į jo laidotuves susirinko daug kunigų iš visos Lietuvos, joniškiečiai užtvindė ne tik šventorių, bet ir aplinkinę gatvę. Palaidotas Joniškio bažnyčios šventoriuje. Artimųjų rūpesčiu, jau atgimimo laikais, prie jo pavardės iškaltas slapyvardis – Tauronis.
Prie namo Joniškyje, Parko 1, kuriame su sesers šeima gyveno kunigas Jonas Marcinkus, 1991 metais  atidengta memorialinė lenta. 2014 metais kunigo Jono Marcinkaus-Tauronio giminių pastangomis išleista knyga „Gyvenimas negrįžta“. Knygoje sudėti anksčiau nepublikuoti kūriniai: pamokslai, knyga „Dangus kalba žemei“, daug nuotraukų, archyvinių dokumentų, straipsnių apie J. Marcinkų -Tauronį.

26 d. – 135 metai, kai 1885 m. Dauguviečiuose (Radviliškio rajonas) gimė režisierius Borisas Dauguvietis. Vokiečių okupacijos metais dirbo ir gyveno Joniškio rajone. Mirė 1949 m. Vilniuje.

30 d. – 55 metai, kai 1965 m. Žagarėje gimė Raimundas Udrakis, raitelis, Seulo olimpiados dalyvis. Jis yra pirmasis ir kol kas vienintelis lietuvių raitelis dalyvavęs olimpinėse žaidynėse. 1988 metais Seulo (Pietų Korėja) olimpiadoje varžėsi  asmeninėje ir komandinėje rungtyse. Raimundas Udrakis jojimo treniruotes pradėjo lankyti 1976 metais Žagarės žirgyne. Jau po 4 metų (1980 m.) tapo Lietuvos jaunių čempionu, vėliau iškovojo nemažai pergalių ir prizinių vietų Lietuvos ir tuometinės TSRS čempionatuose bei tarptautinėse varžybose. Tapo Lietuvos jaunimo konkūrų (1984 m.) ir Lietuvos spartakiados (1985 m.) čempionu, Europos jaunimo čempionato individualių konkūrų varžybų (1986 m.) bronzos medalininku, TSRS čempionu (1987 ir 1988 m.). 1987 m. Raimundas Udrakis buvo išrinktas į geriausių Lietuvos sportininkų dešimtuką. Nuo 1991 metų Raimundas Udrakis gyvena Vokietijoje,  2013 m. pradėjo dirbti jojimo treneriu. 

  BALANDIS

16 d. – 135 metai, kai 1885 m. Joniškyje gimė lietuviškos spaudos bendradarbis Kazys Zubauskas. 1901 m. jis baigė Joniškio pradžios mokyklą. Vėliau išvyko į Rygą, mokėsi Rygos miesto mokykloje. 1904 m. grįžo į Joniškį, dirbo sekretoriumi, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Nuo 1907 m. dirbo Kuršėnų miškų urėdijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išvykęs į Rusiją, dirbo Rusijos lietuvių tremtinių organizacijose. Karui baigiantis sugrįžo į Lietuvą. Dirbo miškotvarkininko darbą Akmenėje, Kuršėnuose. 1919 m. Kazys Zubauskas išrinktas Kretingos valsčiaus ir apskrities tarybos nariu, kurį laiką ėjo Kretingos apskrities valdybos pirmininko pareigas. 1920 m. rugsėjo 12 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas. Buvo nepartinis Seimo narys. (Šiemet sukanka 100 metų, kai Lietuvos žmonės 1920 m. balandžio 14–15 d. visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose išrinko Lietuvos Respublikos Steigiamąjį Seimą – pirmąjį moderniųjų laikų Lietuvos parlamentą). Džiugu, kad šiame Seime darbavosi ir kraštietis Kazys Zubauskas. Pasibaigus kadencijai Seime, redagavo 1922-1923 metais ėjusį mėnesinį bežemių, mažažemių ir smulkiųjų ūkininkų laikraštį „Artojų patarėjas“. Vertėsi advokato praktika. Išleido keletą teisinių patarimų knygų, iš kurių populiariausia buvo 1928 metais išėjusi „Kaimo advokatas:  byloms vesti vadovėlis su virš 200 pavyzdžių, skiriamas: teisininkams, studentams, valdininkams, savivaldybininkams, draugijoms, trečiųjų teismams, ūkininkams, naujakuriams, darbininkams, nuomininkams, pirkliams ir pramoninkams“. Kazys Zubauskas buvo Panemunės jachtklubo pirmininkas. Su šeima 1930 m. apsigyveno  šalia Panemunės tilto pastatytame moderniame name. 1941 m. birželio 14 d. su žmona Barbora, sūnumi Rimvydu ir seserimi suimtas, Kauno geležinkelio stotyje atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į Sibirą. Žuvo lageryje 1942 vasario 5 d. Sūnus Rimvydas parašė prisiminimus apie tremtį „Svetimose žemėse“, spausdinta 1999-2000 m. „Tremtinyje“.

17 d. – 145 metai, kai 1875 m. Pasvalyje gimė gydytojas, visuomenės veikėjas Petras Avižonis. 1902-1904m. ir 1906-1910 m. dirbo gydytoju Žagarėje. Petras Avižonis mokėsi Mintaujos gimnazijoje, ją baigęs, įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą. Jaunas vaikinas aktyviai įsijungė į lietuvių kultūrinę veiklą. Susipažino su P.Višinskiu, padėjo jam redaguoti „Varpui” ir „Ūkininkui” skirtus Žemaitės ir kitų rankraščius. Pats rašė į „Varpą” ir „Ūkininką”, palaikė ryšius su J.Jablonskiu. Sunkios gyvenimo sąlygos, baimė, kad  baigęs universitetą negalės įsikurti Lietuvoje, lėmė, kad P. Avižonis persikelti į Tartu universitetą studijuoti medicinos. Baigęs medicinos mokslus grįžo į Lietuvą, dirbo Ariogaloje, vedė medikę Sofiją Gruzdytę. 1903 metais jauna šeima persikėlė į Žagarę. Žagarėje gimė jų sūnus – būsimasis gydytojas  oftalmologas Vytautas ir istorikas Konstantinas. Jaunas medikas ne tik vertėsi gydytojo praktika, užsiėmė moksline veikla, bet ir  aktyviai įsijungė į visuomeninį, kultūrinį gyvenimą. P. Avižonis skaitė ir platino tuo metu draudžiamas lietuviškas knygas ir laikraščius, pas jį lankydavosi knygnešys ir tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas. P. Avižonis aktyviai bendradarbiavo to meto lietuviškoje spaudoje, bendravo su J. Jablonskiu, P. Višinskiu, J. Basanavičiumi ir kt. 1907 m. Petras Avižonis įstojo į J.Basanavičiaus įkurtą Lietuvių mokslo draugiją. P. Avižonis ne tik gydė akių ligas, bet ir operavo. Įrengė dvi lovas ligoninėje akių ligomis sergantiems vargšams ir gydė juos nemokamai. Be to, 1904 m. įkūrė Beturčiams šelpti draugiją. Manydamas, kad aklumas yra skurdo ir vargo liga, P. Avižonis nupirko namą ir apgyvendino jame apylinkės elgetas bei invalidus, jiems suteikdamas visišką aprūpinimą. Jis įkūrė Žagarės vartotojų kooperatyvą ir draugiją. Jo iniciatyva imtos šaukti Lietuvos gydytojų konferencijos gydymo ir sanitarijos klausimams aptarti. 1904 m. P. Avižonis buvo mobilizuotas į carinę armiją ir kaip gydytojas dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, net pateko į japonų nelaisvę. Savo mokslinius tyrinėjimus apibendrino 1914 m. Tartu universitete apgintoje daktaro disertacijoje. 1920 m. pradėjo dirbti Karo ligoninės Akių ligų skyriaus vedėju, įsteigė ir vadovavo Aukštųjų kursų Medicinos skyriui, taip pat dėstė studentams, vėliau įkūrė Lietuvos universiteto Akių kliniką. 1922–1924 m. buvo pirmasis Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto dekanas, nuo 1922 m. profesorius, 1924–1925 m. universiteto prorektorius, 1925–1926 m. rektorius. 1930 m. gruodžio mėnesį jo rūpesčiu Vytauto prospekte Kaune atidaryta moderni Akių klinika. Mirė 1939 metais Kaune.

27 d.- 60 metų, kai 1960 m. Drąsutaičiuose gimė operos solistas Liudas Norvaišas. Būsimasis dainininkas augo Joniškyje. Didžiausią įtaką jo muzikavimui darė mama, pati turėjusi gerą balsą, giedojusi Joniškio bažnyčios chore. Berniukas lankė muzikos mokyklą, mokėsi groti akordeonu, nors gyvenant netoli mokyklos stadiono (Gėlių g.), knietėjo spardyti kamuolį... 14 metų išvažiavo į Šiaulius, į aukštesniąją muzikos mokyklą, įstojo į choro dirigavimą. Dirbo Akmenės, Radviliškio rajonuose, Joniškio kultūros centre. Iš čia išėjo į kariuomenę, o nuo 1982 metų savo muzikinę veiklą tęsė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chore. Jaunąjį talentą pastebėjo Virgilijus Noreika, kuris tuomet buvo Operos ir baleto teatro direktorius. Jis pakvietė Liudą perklausai,  patarė siekti operos solisto karjeros. Pirmasis, jau kaip solisto, buvo vienuolio vaidmuo  1990 m. G. Verdi operoje „Don Karlas“. 1993 m. Liudas baigė  Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dainavimo klasę pas prof. Virgilijų Noreiką. Vėliau tobulinosi Zalcburgo Aukštojoje muzikos mokykloje, prof. R. Knolio klasėje. 1996–2000 m. jis yra dainavęs Bremeno ir Erfurto operos teatruose Vokietijoje, nuolat bendradarbiauja su Kauno muzikiniu teatru. Nuo 1991 m. Čikagos lietuvių operoje dainavo daugelyje to teatro pastatymų: A Ponkjeli „Lietuviai“, V. Klovos „Pilėnai“, D. Verdi „Kaukių balius“, G. Doniceti „Liučija di Lamermur“, Ž. Bize „Perlų žvejai“. Liudas Norvaišas sako, kad jo balsas daugiau „bel canto“, pakankamai šviesus bosas, tai ir vaidmenis labiausiai smagu dainuoti belkantinius. Solistas nuolat rengia ir solinius koncertus, dainuoja stambių vokalinių simfoninių kūrinių atlikimuose. Jis bendradarbiauja su Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniais orkestrais, Lietuvos kameriniu orkestru. Nuo 2007 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
28 d. – 125 metų, kai 1895 Kelmės rajone gimė choro vadovas, pedagogas Domas Andrulis. Jis žymių kraštiečių tarpe todėl, kad  dirbdamas Žagarėje, įnešė didelį indėlį į šio miestelio muzikinį ir kultūrinį gyvenimą. Dar besimokydamas Kelmės mokykloje, nuo 11 metų pradėjo giedoti bažnyčios chore. Keletą metų privačiai mokėsi muzikos, nuo 1914 m. jau vargonininkavo Vaiguvoje, Kurtuvėnuose, dirbo mokytoju Šakynoje. Nuo 1922 m. mokytojavo Žagarės pradžios mokykloje. Dėstė muziką Žagarės mokytojų kursuose, čia jis subūrė gana pajėgų chorą, su kuriuo dalyvavo pirmojoje Dainų šventėje. Vadovavo Šaulių būrio chorui. 1924 metais įstojo į Klaipėdos konservatoriją, kurią baigęs dėstė muziką Palangos vidurinėje mokykloje, vėliau Plungės ir Telšių gimnazijose. Nuo 1947 m. J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje dėstė teorines disciplinas, 1948–1950 m. vadovavo Mokytojų namų mišriajam chorui, surengė koncertų ir išvykų. 1951–1953 m. Panevėžio muzikos mokyklos, o 1953–1973 m. Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos teorinių disciplinų dėstytojas, mėgėjų chorų vadovas. Talkino J. Žilevičiui parengiant vadovėlį „Jaunas Dainininkas“ (1927), išleido dainų rinkinį „Dainos mažiesiems dainininkams“ (1932), dainų ciklą „Gimtinės garsai“ ir „Dainos skautams“ (1936), chorinių dainų rinkinį „Yra šalis“ (1938), „Dainynėlį“ (1938) ir kt. Spausdino straipsnius muzikos mokymo ir metodikos klausimais žurnaluose „Muzika“, „Muzikos menas“, „Muzikos barai“. Mirė 1973 metais Šiauliuose.

  GEGUŽĖ

1 d. – 125 metai, kai 1895 m. Likaičių kaime gimė Mykolas Albertas Krūminis, ūkininkas, Joniškio latvių švietimo draugijos pirmininkas. Mirė apie 1950 m. tremtyje Sibire.

2 d. – 75 metai, kai 1945 m. Dubovkos kaime gimė pedagogė, vertėja iš latvių kalbos Dzintra Elga Irbytė-Staniulienė.

  BIRŽELIS

16 d. – 105 metai, kai 1915 m. Plikiškiuose gimė Australijos lietuvių dailininkas Adolfas Vaičaitis. Mirė 2015 03 29 Melburne (Australija)

25 d.- 95 metai, kai 1925 m. Kaune gimė biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Strukčinskas. Mokėsi Joniškio gimnazijoje. Mirė 2013 m. Vilniuje.

  LIEPA

9 d. – 90 metų, kai 1930 m. Žagarėje gimė nusipelniusi mokytoja, knygų apie Žagarę autorė, Joniškio rajono garbės pilietė Romualda Daugmondytė-Vaitkienė.

12 d.- 75 metai, kai 1945 m. Vaidminių kaime gimė choro dirigentė ir pedagogė Birutė Dauginytė.

14 d. – 120 metų, kai 1900 m. Žagarėje gimė lietuvių išeivių visuomenės veikėjas Aleksandras Ivaška. Mirė 1956 m. Bostone (JAV).

  RUGPJŪTIS

11 d. – 90 metų, kai 1930 m. gimė JAV lietuvių dainininkė Danutė Stankaitytė. 2014 m. JAV.

  RUGSĖJIS

1 d. – 35 metai, kai 1985 m. Joniškyje gimė aktorius Mindaugas Ancevičius

6 d. – 110 metų, kai 1910 m. Reibinių kaime gimė rašytojas Aleksas Jasutis. Žuvo 1938 m. prie Morelijos (Ispanija)

8 d. – 110 metų, kai 1910 m. Stungių kaime gimė chemikas, farmacininkas Antanas Norvaiša. Mirė 2009 m. Kaišiadoryse.

9 d.- 65 metai, kai 1955 m. Joniškyje gimė Šiaulių dramos teatro aktorė Silvija Povilaitytė.

20 d.- 70 metų, kai 1950 m. Kuisių kaime gimė rašytoja, dailininkė Jolita Skablauskaitė. Mirė 2018 m. Joniškyje.

  SPALIS

9 d.- 125 metų, kai  1885 m. Dilbinėliuose gimė zootechnikas, žurnalistas Klemensas Danta. Mirė 1964 m.

15 d. – 140 metų, kai 1880 m. Rygoje (Latvija) gimė JAV lietuvių literatas Julius Baniulis. Augo Žagarėje. Mirė 1943 m. Brukline (JAV)

20 d.- 105 metai, kai 1915 m. Joniškyje gimė dailininkas, vargonininkas, pedagogas Julius Mačiulis. Nuo 1949 m. gyveno JAV.

25 d. – 50 metų, kai 1970 m. Skaistgiryje gimė Vilius Kaikaris, verslininkas. Už svarius darbus Joniškio rajono plėtrai, pramonei, kultūrai, švietimui, sportui, žemės ūkiui, socialinei raidai, visuomenės gyvenimui 2014 m. apdovanotas Mykolo Arkangelo statulėle.

31 d.−120 metų, kai 1900 m. Smalių kaime gimė advokatas Jonas Našliūnas. Mirė JAV.

  LAPKRITIS

3 d. – 210 metų, kai Žagarėje gimė Izraelis Salanteris , rabinas, mokytojas, Vilijampolės ješivos ir Musarų judėjimo įkūrėjas. Mirė 1883 02 02 Karaliaučiuje.

24 d. – 120 metų, kai 1900 m. Puodžiūnuose gimė ekonomikos daktaras, mokslininkas Jonas Bučas. Mirė 1973 m. Vilniuje.

  GRUODIS

26 d. – 105 metai, kai 1915 m. Kalvių kaime gimė lietuvių išeivijos visuomenės veikėjas Antanas Norvaiša (Girinis). Gyveno Kanadoje.

28 d.- 90 metų, kai 1930 m. Rudiškiuose gimė fizikochemikas Juozas Bubelis.

 *******

275 metai, kai 1745 m. prie Krikštanų gimė vienas šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo (1769) vadų Simonas Aleksandravičius.

100 metų, kai 1920 m. Stungių kaime gimė liaudies menininkė Jadvyga Gasparaitytė- Nekrošienė. Mirė 1984 m. Druskininkuose.

130 metų, kai 1890 m. Joniškyje gimė gydytojas Aleksandras Fuksas.

225 metų, kai 1795 m. Joniškyje gimė visuomenės veikėjas, blaivybės platintojas Augustinas Kybartas. Mirė 1860 m. Šiauliuose.

170 metų, kai 1850 m. Niūraičiuose gimė liaudies skulptorius Antanas Lengvenis. Mirė 1920 m.

210 metų, kai1810 m. Žagarėje gimė rabinas, leidėjas Izraelis Lipkinas. Mirė 1883 m. Karaliaučiuje.

220 metų, kai 1800 m. Žagarėje gimė rašytojas, religinių reformų vadovas Benjaminas Mandelštamas. Mirė 1866 m. Simferopolyje (Rusija).

185 metai, kai 1835 m. Žagarėje gimė žydų rašytojas Rafailas Natanas Rabinovičius. Parašė 16 tomų veikalą apie Babilono talmudo rankraštį. Mirė 1888 m. Kijeve (Ukraina).

150 metų, kai 1870 m. Stungių kaime gimė inžinierius, visuomenininkas Juozas Skripkus. Mirė 1937 m.

135 metai, kai 1885 m. Joniškyje gimė gydytoja, visuomenės veikėja Jadvyga Šileikaitė. Mirė 1959 m. Kaune.

 

Sudarė Joniškio rajono savivaldybės
Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos
Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja
Vijoleta Kuprevičienė

Paprastas kaimo kriaučius paliko gilią vaga lietuvių tautos atgimimo istorijoje.

M. Slančiausko dėka šiandien turime tiek daug vertingų tautosakos rinkinių iš nuošalių Šiaurės Lietuvos apylinkių. Jo surinkta tautosakos medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Šiaulių „Aušros|“ muziejuje.

                      1857 m. tėvas nuvežė Matuką į Rudiškių špitolę pas vargonininką mokytis rašto. Čia jis susipažino ir su  muzika, lotynų kalbos pradmenimis. Tačiau siunkios materialinės sąlygos  vertė pramokti ir kokio amato. Penkiolikos metų Matas pradėjo mokytis pas siuvėją, o dar po metų su veršenike (kuprine) ant pečių iškeliavo į Rudiškių, Skaistgirio, Žagarės, Gruzdžių apylinkes, apsistodamas pas vietos ūkininkus ir siūdamas jiems ir jų šeimoms drabužius. Toks amatas, laisvė, bendravimas su žmonėmis jaunuoliui patiko. Eidamas iš kaimo į kaimą jis visada turėdavo knygų, ne tik pats skaitė, šviesdavosi, bet duodavo jų ir kitiems paskaityti. Ypač jį sudomino M. Valančiaus raginimas „Palangos Juzės“ pratarmėje užrašinėti tautosaką. Tačiau tautosakos rinkimas nebuvo pats sau tikslas. Svarbiausias jo tikslas įskiepyti meilę knygai, savam kraštui, gražiai lietuviškai dainai.

Didelę įtaką M. Slančiausko asmenybei turėjo lietuviškos spaudos draudimas. Jis susipažino su legendiniu knygnešiu Jurgiu Bieliniu, nešė valstiečiams knygas, laikraščius. Slapta mokė vaikus ir jaunimą lietuviškai skaityti ir rašyti, pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje, susirašinėjo su to meto visuomenės ir kultūros veikėjais – J. Basanavičiumi, J. Jablonskiu, P. Avižoniu, J. Šliūpu ir kt. Bendradarbiavo „Aušroje”, „Ūkininke”, „Rankpelnyje”, „Vienybėje lietuvninkų”, „Tėvynės sarge”, „Kovoje”, „Skarde”, Žarijoje.

                      1889 m. M. Slančiauskas drauge su kitais bendraminčiais  įsteigė slaptą draugiją „Atgaja“ ir jai vadovavo. Draugijos tikslas – gaivinti lietuvišką dvasią, platinti knygas, rinkti kraštotyros medžiagą. 1895 m. buvo suimtas, nuteistas tremtimi, kurią 1896–1899 praleido Rygoje. Grįžęs gyveno Trumpaičiuose, vėliau Reibiniuose, rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą. Matas Slančiauskas užrašė apie 3 tūkst. liaudies kūrinių, parengė apie 1500 etnografinių aprašų (liaudies drabužių piešinių, žaidimų, liaudies medicinos, oro spėjimų, tikėjimų, burtų ir prietarų), sukaupė daug atsiminimų, kalbos faktų, kuriuos panaudojo J. Jablonskis savo darbuose.

Matas Slančiauskas ir pats kūrė, parašė eilėraščių, tematika artimų liaudies dainoms, sudarė 1874–1887 sukurtų patriotinių eilėraščių rinkinį. 1907 metais jis buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu bendradarbiu. Mato Slančiausko surinkta tautosaka skelbta J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose, Lietuvių tautoje (1923, kn. 3, d. 2), išleisti jos rinkiniai „Šiaurės Lietuvos pasakos” (1974), „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai” (1975).

M. Slančiauskas mirė 1924 m. kovo  11 dieną, palaidotas Rudiškiuose.

Paskutinio redagavimo data: 2020-04-15