Renginiai

     Paprastas kaimo kriaučius paliko gilią vaga lietuvių tautos atgimimo istorijoje. M. Slančiausko dėka šiandien turime tiek daug vertingų tautosakos rinkinių iš nuošalių Šiaurės Lietuvos apylinkių. Jo surinkta tautosakos medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Šiaulių „Aušros|“ muziejuje.
     1857 m. tėvas nuvežė Matuką į Rudiškių špitolę pas vargonininką mokytis rašto. Čia jis susipažino ir su muzika, lotynų kalbos pradmenimis. Tačiau siunkios materialinės sąlygos vertė pramokti ir kokio amato. Penkiolikos metų Matas pradėjo mokytis pas siuvėją, o dar po metų su veršenike (kuprine) ant pečių iškeliavo į Rudiškių, Skaistgirio, Žagarės, Gruzdžių apylinkes, apsistodamas pas vietos ūkininkus ir siūdamas jiems ir jų šeimoms drabužius. Toks amatas, laisvė, bendravimas su žmonėmis jaunuoliui patiko. Eidamas iš kaimo į kaimą jis visada turėdavo knygų, ne tik pats skaitė, šviesdavosi, bet duodavo jų ir kitiems paskaityti. Ypač jį sudomino M. Valančiaus raginimas „Palangos Juzės“ pratarmėje užrašinėti tautosaką. Tačiau tautosakos rinkimas nebuvo pats sau tikslas. Svarbiausias jo tikslas įskiepyti meilę knygai, savam kraštui, gražiai lietuviškai dainai.
Didelę įtaką M. Slančiausko asmenybei turėjo lietuviškos spaudos draudimas. Jis susipažino su legendiniu knygnešiu Jurgiu Bieliniu, nešė valstiečiams knygas, laikraščius. Slapta mokė vaikus ir jaunimą lietuviškai skaityti ir rašyti, pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje, susirašinėjo su to meto visuomenės ir kultūros veikėjais – J. Basanavičiumi, J. Jablonskiu, P. Avižoniu, J. Šliūpu ir kt. Bendradarbiavo „Aušroje”, „Ūkininke”, „Rankpelnyje”, „Vienybėje lietuvninkų”, „Tėvynės sarge”, „Kovoje”, „Skarde”, Žarijoje.
1889 m. M. Slančiauskas drauge su kitais bendraminčiais įsteigė slaptą draugiją „Atgaja“ ir jai vadovavo. Draugijos tikslas – gaivinti lietuvišką dvasią, platinti knygas, rinkti kraštotyros medžiagą. 1895 m. buvo suimtas, nuteistas tremtimi, kurią 1896–1899 praleido Rygoje. Grįžęs gyveno Trumpaičiuose, vėliau Reibiniuose, rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą. Matas Slančiauskas užrašė apie 3 tūkst. liaudies kūrinių, parengė apie 1500 etnografinių aprašų (liaudies drabužių piešinių, žaidimų, liaudies medicinos, oro spėjimų, tikėjimų, burtų ir prietarų), sukaupė daug atsiminimų, kalbos faktų, kuriuos panaudojo J. Jablonskis savo darbuose.
     Matas Slančiauskas ir pats kūrė, parašė eilėraščių, tematika artimų liaudies dainoms, sudarė 1874–1887 sukurtų patriotinių eilėraščių rinkinį. 1907 metais jis buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu bendradarbiu. Mato Slančiausko surinkta tautosaka skelbta J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose, Lietuvių tautoje (1923, kn. 3, d. 2), išleisti jos rinkiniai „Šiaurės Lietuvos pasakos” (1974), „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai” (1975).
M. Slančiauskas mirė 1924 m. kovo 11 dieną, palaidotas Rudiškiuose.
     Vasario mėnesį Joniškio J. Avyžiaus bibliotekos skaitykloje eksponuojama paroda „Lietuviško žodžio nešėjas ir skleidėjas Matas Slančiauskas“, o lange koliažo technika atliktas Mato Slančiausko portretas. Jo autoriai mažieji slančiauskiečiai Joniškio A. Raudonikio meno mokyklą lankantys moksleiviai Lina Stalnionytė ir Jokūbas Savickis, jų mokytoja Vida Žukienė.

Vijoleta Kuprevičienė

Audriaus Danieliaus nuotrauka