Galerija

     Jo tėvai buvo vidutiniai ūkininkai. Dar vaikystėje išryškėjo Jono žingeidumas, noras pažinti pasaulį. Savarankiškai pasiruošęs berniukas išlaikė egzaminus ir pradėjo mokytis Šiaulių lietuvių gimnazijoje. Čia išryškėjo jo literatūriniai gabumai, gimė pirmosios eilės. Tačiau nuo mažens žinojo, kad tėvai norėtų matyti jį kunigu. Taigi 1922 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Gavęs brandos atestatą nusprendė toliau studijuoti Lietuvos universiteto teologijos-filosofijos fakultete. Jį baigia 1928 metais, gauna ir kunigystės šventinimus. Pirmosios Šv. Mišios buvo laikomos Joniškio bažnyčioje.
Kunigavo Jonas Marcinkus Tytuvėnuose, Kaune. 1935−1953 m. dirbo Šiauliuose, buvo Mergaičių gimnazijos ir Mokytojų seminarijos kapelionas, vėliau – Šiaulių dekanato dekanas. Dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, rengė literatūros vakarus, daug rašė. Iki karo išleido 16 knygų. Svarbesni kūriniai: pjesės „Adomo dukterys” (1926), „Vytautas pančiuose” (1930), „Taurioji Genovaitė” (1933), „Senatoriaus duktė” (1936), „Ugnis iš Nemuno” (1938), aforizmų rinkinys „Aukso mintys” ir kt. Pasirašinėjo slapyvardžiu Tauronis, pats autorius tą pseudonimą aiškino taip: taurus Jonas. Didelė dalis jo rankraščių karo metais per Šiaulių bombardavimą sudegė, dingo knygos „Gyvenimas negrįžta“ rankraštis.
     1953 m. kunigas J. Marcinkus buvo suimtas ir nuteistas, kalėjo Vorkutoje. 1957 metais paleistas be teisės gyventi Lietuvoje. Tik 1958 metais grįžo į Lietuva, apsigyveno su sesers šeima Joniškyje, kunigavo Joniškio bažnyčioje. Kunigas Jonas Marcinkus buvo labai mylimas ir gerbiamas joniškiečių, sakydavo nuostabius pamokslus, labai mėgo aforizmus, pats juos kūrė ir paįvairindavo savo pamokslus.
Mirė 1971 m. gruodžio 10 d. Į jo laidotuves susirinko daug kunigų iš visos Lietuvos, joniškiečiai užtvindė ne tik šventorių, bet ir aplinkinę gatvę. Palaidotas Joniškio bažnyčios šventoriuje. Artimųjų rūpesčiu, jau atgimimo laikais, prie jo pavardės iškaltas slapyvardis – Tauronis.
Prie namo Joniškyje, Parko 1, kuriame su sesers šeima gyveno kunigas Jonas Marcinkus, 1991 metais atidengta memorialinė lenta.
2014 metais kunigo Jono Marcinkaus-Tauronio giminių pastangomis išleista knyga „Gyvenimas negrįžta“. Knygoje sudėti anksčiau nepublikuoti kūriniai: pamokslai, knyga „Dangus kalba žemei“, daug nuotraukų, archyvinių dokumentų, straipsnių apie J. Marcinkų -Tauronį.
Jono Avyžiaus viešoji biblioteka šiais metais įsigijo 1933 m. išleistą J. Marcinkaus-Tauronio šešių aktų dramą „Šventoji Teresėlė“ su autoriaus autografu.

Jonas Marcinkus-Tauronis iš knygos „Dangus kalba žemei“: „O tas gyvenimas toks trumpas! Kai žmogus ateina į pasaulį, jam į rankas įduodama žvakė. Jis žino, kad degdama žvakė trumpėja ir kad ateis toks laikas, kada paskutinį kartą sumirksėjus užges. Tik niekas nežino, kiek ilgai ji degs. Taip su žvake, su degančia žvake žmogus išeina į didelę kelionę, bet nežino, kiek ilgas kelias! Maži vaikai vieni kitiems čiauška: „Žinai, kai aš užaugsiu!..“ Jaunieji stato milžiniškas oro pilis, o paaugusieji darosi kuklesni. Ir žmogus nepajunta, kaip ima ir pasako: „Žinai ką, kai aš buvau jaunas...“ Ir tas baltas senelis, drebėdamas ant lazdos, kaip nunokusi obelis kartoja: „Ir aš tikrai taip ilgai gyvenau?“ „Taip, viskas praeina, tik tai, kas amžina, yra svarbu!“.

Vijoleta Kuprevičienė