Renginiai

Adolfas Vaičaitis mokėsi Joniškio, vėliau Šiaulių gimnazijoje. 1933 m. įstojo į Kauno meno mokyklą, studijavo grafiką pas profesorių A. Galdiką. 1939 metais baigė studijas, jo baigiamasis darbas pelnė pirmąją premiją. Trumpai mokytojavo Jurbarko gimnazijoje. 1941−1944 metais dirbo Valstybinėje knygų leidykloje Kaune. Neatsitiktinai jis pirmiausia ir pasireiškė kaip knygų iliustratorius. Iliustravo J. Balio „Lietuviškas pasakas“, L. Dovydėno „Lapino vestuves“. A. Vaičaitis dalyvavo Lietuvos dailininkų sąjungos ruošiamose parodose. Vilniaus ir Šiaulių muziejai buvo įsigiję jo darbų. A. Vaičaičio iliustracijas, karikatūras spausdino periodiniai leidiniai. 1944 m. dailininkas pasitraukė į Vakarus. Gyveno Freiburge (Austrija), 1945 m. − Vokietijoje. Vokietijoje jis iliustravo J. Aisčio poezijos rinktinę „Pilnatis“ ir J. Kaupo pasakų knygą „Daktaras KripŠtukas pragare“. Jo pieštomis vinjetėmis papuoštas ir stambus Vokietijoje išleistas lietuvių grožinės kūrybos almanachas „Tremties metaforos“ 1948 m. 1949 m. persikėlė į Australiją. Australija dailininkui tapo antraisiais namais, čia skleidėsi jo kūrybiniai sumanymai, išryškėjo individualus braižas. A. Vaičaitis dalyvavo parodose Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV, Vokietijoje. Rašė meno kritikos straipsnius, tapo Australijos Lietuvių Kultūros fondo pirmininku, Melburno M. K. Čiurlionio klubo vadovu. 1966 m. Melburne dailininkas išleido dvylikos spalvotų lino raižinių leidinį. Kritikai A. Vaičaičio darbus įvertina kaip žaismingus, gracingus, laisvu mostu sukurtus, spontaniškus. A. Vaičaičio raižiniai savo išieškotu ritmu primena šokį. Ankstyvojoje kūryboje A. Vaičaitis laikėsi realistinės krypties, tačiau jo žvilgsnis į pasaulį visada buvo toks pat − poetinės nuotaikos žvilgsnis. Dailininkas nepamiršo Lietuvos, paskutinius 16 gyvenimo metų atvykdavo kasmet Rengdavo parodas: Šiauliuose, Kaune, Druskininkuose. Pasisvečiuodavo gimtinėje, apsilankydavo mūsų bibliotekoje, su Joniškio visuomene ir skaitytojais pasidalindavo savo kūrybos versmėmis, darbais. Turėjome ne vieną gražų renginį, parodą, knygų pristatymą. Maestro sakydavo, kad visada malonu vaikščioti jaunystės takais... Paskutinis apsilankymas Joniškyje buvo 2014 metų rugsėjo mėnesį. Dailininkas padovanojo savo naujausią knygą – dailės darbų albumą „Juoda, balta ir spalvota“, planavome 100 metų jubiliejaus renginį ir knygos pristatymą 2015 metais. Deja, pritrūko vos dviejų mėnesių. Adolfas Vaičaitis mirė 2015 kovo 28 d. Australijoje, palaidotas Ginkūnų kapinėse Šiauliuose.

Birželio mėnesį skaityklos languose eksponuojama paroda „Adolfas Vaičaitis: dovana gimtajam kraštui“. Joje − Joniškio Jono Avyžiaus viešajai bibliotekai padovanotos, kupinos spalvų ir emocijų, vidinių išgyvenimų monotipijos, tiksliau jų kopijos. Originalus galima pamatyti bibliotekoje, nes dėl intensyvios saulės šviesos dailininko darbų negalima eksponuoti languose. A. Vaičaitis nemėgo aiškinti kūrinių, leisdamas žiūrovui pasikliauti savo nuojauta. Dauguma A. Vaičaičio abstrakcijų yra be pavadinimo, netgi be tikslių datų.

Mindaugas Strukčinskas baigęs Joniškio gimnaziją, 1945–1950 m. studijavo agronomijos mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Mokslinį darbą pradėjo studijuodamas Lietuvos mokslų akademijos Žemdirbystės ir dirvožemio instituto aspirantūroje, dirbo Lietuvos valstybinės selekcijos stoties vyriausiuoju laborantu, laboratorijos vedėju. Vėliau mokslinę veiklą tęsė Lietuvos žemdirbystės institute, Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Nuo 1960 m. dirbo LMA Botanikos instituto vyriausiuoju mokslo darbuotoju, 1961–1993 m. vadovavo Botanikos instituto Fitopatologijos sektoriui, 1980–1993 m. buvo Fitopatogeninių mikroorganizmų laboratorijos vadovas.
M. Strukčinskas 1955 m. Žemės ūkio akademijoje apgynė mokslų kandidato disertaciją. 1974 m. Vilniaus universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją, 1976 m. jam suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti ir tirti organinius herbicidus, patobulino šiluminį sėklų beicavimo būdą. 1978 m. M. Strukčinskui suteiktas profesoriaus vardas. M. Strukčinsko gyvenimas ir mokslinė veikla susijusi su agrariniais mokslais bei žemės ūkio gamyba. Mokslo darbai turi ne tik teorinę, bet ir svarbią praktinę vertę sprendžiant augalų apsaugos nuo ligų klausimus šalyje. Profesorius yra trijų monografijų, 11 knygų autorius ir bendraautoris, raudonųjų dobilų veislės ,,Arimaičiai“ bendraautoris, parengė ir išleido per 400 publikacijų. Svarbiausi leidiniai: ,,Žemdirbystės pagrindai“ 1952 m., „Lauko ir kultūrinių daržovių sėklų beicavimas“ 1956 m., „Lubinų ligos Lietuvoje“ 1969 m., „Vadovas augalų ligoms pažinti“ 1970 m., ,,Parazitinė aukštesnių augalų mikroflora Lietuvoje ir kai kurių jos rūšių biologinės savybės“ 1974 m.
M. Strukčinskas 1985 m. išrinktas LMA nariu korespondentu. Kaip Lietuvos mokslų akademijos nario veikla prasidėjo LMA Chemijos ir biologijos, vėliau Biologijos, medicinos ir žemės ūkio mokslų skyriuose. 1995 m. prof. M. Strukčinskas daug prisidėjo prie LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus kūrimo, jo veiklos plėtotės. Jis kruopščiai ir pareigingai atlikdavo įvairių projektų, programų ekspertizes, vadovavo LMA premijų konkursams. 1989–1992 m. buvo Lietuvos botanikų draugijos pirmininkas, 1977–1990 m. – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas, 1985–1992 m. Botanikos instituto specializuotos mokslinės tarybos kandidatinėms disertacijoms ginti pirmininko pavaduotojas.
Mirė 2013 rugpjūčio 13 dieną. Palaidotas Saltoniškių kapinėse, Vilniuje.

Vijoleta Kuprevičienė