Renginiai

     Rugsėjo 1 d. sukako 35 metai, kai Joniškyje 1985 m. gimė aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Mindaugas Ancevičius. Jis baigė Joniškio „Aušros“ gimnaziją. Dar būdamas aštuntoje klasėje laimėjo mokinių savivaldos rinkimus, tapo pirmuoju gimnazijos Mokinių prezidentu. Ir dabar Mindaugas nepamiršta mokyklos, atvyksta pakalbėti su moksleiviais jiems rūpimais klausimais ir, žinoma, dovanoja savo dainas ir muziką.
O Joniškio meno mokyklą būsimasis aktorius baigė du kartus: mokėsi choreografijos ir muzikos skyriuose. Lankė Kultūros centro teatro studiją „Bendraamžiai“. 2004 metais pradėjo studijuoti Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Po studijų dirbo Kauno valstybiniame lėlių teatre, šiuo metu yra su teatru bendradarbiaujantis aktorius.
     Dar būdamas studentu M. Ancevičius dalyvavo muzikinėje bei visuomeninėje veikloje. Šventę dovanojo ir savo gimtajam Joniškiui – buvo vienas iš dainuojamosios poezijos, džiazo ir dailės festivalio „3 Mūzos“ organizatorių. 2008 m. atlikėjas buvo apdovanotas Sauliaus Mykolaičio vardo premija. Mindaugas yra daugiametis Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ dalyvis. Jis dainuoja ne tik savo, bet ir garsių poetų, lietuvių liaudies tekstais. Mindaugas sako: „mūsų grupės tikslas sutaikyti prasmę su kokybiška muzika.“ Muzikos žinovai teigia, kad „jo dainos impulsyvios, tvirtos, nes atliekamos su nepaprasta vidine energija“. Mindaugo Ancevičiaus ir jo grupės atliekamos dainos ne kartą skambėjo ir Joniškyje surengtuose koncertuose.
Daugelis televizijos žiūrovų kraštietį aktorių įsiminė serialuose: „Pasmerkti 2“, „Pasmerkti 3“, „Giminės“, „Rojus Lietuvoj“ ir „Nuovada“. Mindaugas televiziją pripažįsta tik kaip puikią progą užsidirbti pinigų, kuriuos išleidžia investuodamas į savo grupę. Taip pat jaunajam aktoriui yra tekę išbandyti jėgas kino aikštelėje. Vienas Mindaugo darbų – vaidmuo J. Matulevičiaus filme „Auka“ (2012). Naujausias jo vaidmuo lietuviškame vaidybiniame filme „Tvano nebus“ (angl. The Flood Won’t Come), kurį režisavo Marat Sargsyan, filmo premjera įvyks tarptautinio 77-ojo Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Kino kritikų savaitė“, rugsėjo 2-12 dienomis.

     Rugsėjo 9 d. sukanka 65 metai, kai 1955 m. Rai-Guboje, Petrovsko rajone, (Komija) gimė Lietuvos teatro aktorė, režisierė, renginių vedėja, skaitovė, poetė, pedagogė Silvija Povilaitytė. Silvija gimė tremtinių šeimoje, 1960 m. su tėvais grįžo gyventi į Lietuvą. Baigė Joniškio 2-ąją vidurinę mokykla (dabar „Saulės“ pagrindinė). Buvo aktyvi visuomenininkė, saviveiklininkė. Silvija sako: „Pilna manęs mokykloje būdavo. Tikriausiai dar ir dabar Joniškio antrojoje vidurinėje mano juokas vaidenasi.“ Nuo mažens didžiausias noras buvo tapti aktore. Baigė Vilniaus kultūros mokyklą, dirbo Joniškio kultūros namuose, vaidino dramos mėgėjų kolektyve. 1978-1981 m. studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatriniame fakultete. Nuo 1984 m. Šiaulių dramos teatro aktorė. Sukūrė daugiau nei 50 vaidmenų, pati aktorė labiausiai pavykusiu savo vaidmeniu laiko Natašą iš A. Čechovo „Trijų seserų“. Silvija Šiaulių P.Višinskio viešojoje bibliotekoje režisavo „Godų vakarus“. 2009-2015 m. filmavosi TV seriale „Naisių vasara“ (rež. Raimundas ir Violeta Banioniai, Saulius Balandis).
     Silvija dirba ir pedagoginį darbą, dešimt metų buvo dėstytoja Šiaulių universitete, su vaikais mokyklose teatro mokytoja. Savo darbo rezultatais pasidalino ir patirtį apibendrino leidiniuose: „Pokalbiai grimo kambaryje“ (1996 m.), „Pakalbėkime apie pasaką‘ (2000 m.), „Ar pagailės kas vargšo Mažojo Neūžaugos?: pagiriamasis žodis pasakai“ (2001 m.), „Pagiriamasis žodis pasakai ir improvizacijai“ (2010 m.).
Meniškos sielos aktorė laisvalaikį skiria poezijai. Yra paruošusi ne vieną poetinę kompoziciją, mielai poetų eiles skaito susitikimuose, literatūriniuose vakaruose. Tamprų ryšį Silvija išsaugojo su Joniškiu. Ji dažnai savo skaitomomis eilėmis, tiesiog savo buvimu papuošia literatūrinius renginius, bendradarbiauja su joniškio rajono literatų klubu „Audruvė“.
     Aktorė yra išleidusi poezijos knygas: „Žodis į juodą erdvę“ (2003 m.), „Paeiliavimai ant balto rožės žiedlapio“ (2010 m.).

     Rugsėjo 20 d. sukanka 70 metų, kai 1950 m. Kuisių kaime gimė Jolita Skablauskaitė, rašytoja, menotyrininkė, dailininkė. Mirė 2018 kovo 10 d. Joniškyje, palaidota senosiose Joniškio miesto kapinėse.
1968 metais Jolita baigė Joniškio 2-ąją vidurinę mokyklą. 1968-1971 metais Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume mokėsi rūbų modeliavimo. Kaip sakė ji pati, kad amatininke nenorėjo tapti, todėl perėjo studijuoti į Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) ir studijavo menotyrą. 1976 metais baigusi institutą, dirbo Kauno kultūros paminklų apsaugos inspekcijoje menotyrininke, 1979-1983 m. Kauno profesinių sąjungų Grafikos studijos vadove, 1988-1989 m. Vilniaus aklųjų ir silpnaregių leidyklos redaktore. Kaip rašytoja Jolita debiutavo 1984 metais, „Pergalės“ žurnale buvo išspausdinta jos apysaka „Tik šviesūs paukščiai naktyje“. 1986 metais papildyta išėjo atskira knyga. Debiutas buvo puikiai sutiktas skaitytojų, susilaukė kritikų pastebėjimų ir įvertinimų. Jau pirmojoje knygoje išryškėjo svarbiausieji J. Skablauskaitės kūrybos bruožai: „postmoderni meninė jausena, meno kūrinio kaip savarankiškos tikrovės modeliavimas, subtili fantastikos, magijos, paslapties ir tikrovės elementų sampyna“. Tais pačiais metais Jolita priimta į Rašytojų sąjungą. 1987 m. už sėkmingą debiutą gavo literatūrinę J. Jonyno premiją, nuo 1989 metų pasišventė tik literatūriniam. Nors ir sunkiai vertėsi jokių kitų darbų nenorėjo ir nepripažino, jos pašaukimas ir aistra buvo rašyti. 1989 m. išėjo eilėraščių, kuriuos rašytoja, kaip ji pati sako, rašo tik laisvalaikiu, jie pasitarnauja kaip būsimų apsakymų kontūrai, rinkinys „Šviesa, tyla ir ilgesys“. Jolita dažnai pati ir iliustruodavo savo knygas, jos piešiniai tarsi papildo literatūros kūrinius. Kartu tai − savarankiškai gyvenantis ir pulsuojantis spalvų ir vizijų pasaulis, toks pat savitas ir fantastiškas, kaip ir visa Jolitos Skablauskaitės kūryba.
     Iš viso išleista trylika J. Skablauskaitės knygų: be dviejų debiutinių, 1990 m. išėjo romanas „Žolių kartumas“. Jis kritikės M. Dautartienės apibūdinamas kaip: „savito stiliaus, netradicinės struktūros romanas apie stagnacijos visuomenę, sukaustyto žmogaus prigimtį“. „Liūnsargių moteris“ (1993 m.), „Mėnesienos skalikas“ (1997 m.), už šią knygą 1998 m. rašytojai paskirta Žemaitės premija. „Trečiasis tūkstantmetis“ (2000 m.), „Kitas kraujas“ (2002 m.), „Septyniadangė erdvė” (2004), „Brudenis” (2006 m.), „Sado sindromas“ (2010 m.), „Žiežulės“ (2014 m.), jau po rašytojos mirties išleistas apsakymų rinkinys „Fatum“ (2018 m.) ir eilėraščių knyga „Lapai iš dienoraščio“ (2020 m.)
Literatūros kritikės Jūratės Sprindytės nuomone: „Jolita Skablauskaitė − ryški ir originali lietuvių prozininkė, sugebanti kasdienį pasaulį jungti su ezoterinio, sapnų pasaulio blyksniais. Jos kuriamas pasaulis lietuvių prozoje išskirtinis“. J. Skablauskaitės novelių motyvais režisierius Algimantas Puipa pastatė filmus: „Žuvies diena“ 91989 m.) ir „Žaibo nušviesti“ (1996 m.), pastarajame filme panaudotas ir P. ir P. Dirgėlų vienas apsakymas. Apie Jolitą A. Marcinkevičiūtė 2014 m. sukūrė dokumentinį filmą Vienatvės gaudesys“.
     Jolita visas vasaras leisdavo savo gimtojoje sodyboje Kuisių kaime. Čia ji pasisemdavo stiprybės, magijos paslapčių, čia gimdavo jos romanai, eilės ir piešiniai.

Vijoleta Kuprevičienė