Renginiai

     Izraelis Lipkino tėvas − Volfas Lipkinas buvo Žagarės rabinas, mokė jį Toros ir Talmudo. Jau ankstyvoje jaunystėje berniukas išsiskyrė ypatingais gabumais, 10-ies metų miestelio sinagogoje skaitė pamokslą. Tėvas jį nusiuntė studijuoti pas rabinus į Salantus, taip atsirado garsi jo pravardė Salanteris. Čia jis išgarsėjo kaip itin gabus Talmudo žinovas.
     1840–1849 Salanteris apsigyveno Vilniuje ir pradėjo propaguoti Musarų judėjimo (hebrajiškai – dorovė) idėjas. Apie 1840–1842 Vilniaus žydų bendruomenės lyderiai pakvietė Izraelį Salanterį vadovauti Ramailes ješivai, bet Salanteris įkūrė midrašą Užupyje. Apie 1844–1846 Izraelio Salanterio mokinių grupę, studijuojančią Musar literatūrą, į savo namus (todėl jie buvo pavadinti Musar namais) buvo priėmęs rabis Uresas (Oris). Taip prasidėjo Musar judėjimas, bet jis nebuvo masinis reiškinys. Izraelis Salanteris orientavosi tik į itin gerai išmanančius Talmudą asmenis. Išliko aštuonios Vilniaus laikotarpio (1843–1845) Izraelio Salanterio homilijos (viena jų išverta į lietuvių kalbą 2001 metais), keletas laiškų, 3 straipsniai, 1861–1862 paskelbti periodinėje spaudoje. Pagal Izraelio Salanterio mokymą, tik stipri, tikruosius savo troškimus ir ketinimus suvokianti asmenybė, gebanti save disciplinuoti, galės paveikti kitus, gebės spręsti socialines problemas.
     Apie1847–1848 Izraelis Salanteris gyveno Kaune. Pagarsėjo kaip haskalos oponentas, kritikavęs Europos žydų emancipacijos paskatintas judaizmo suartėjimo su krikščionybe tendencijas ir siekęs sustiprinti tradicinę rabinišką inteligentiją. Salanteris suformulavo esmines musar judėjimo praktines nuostatas: tradicinis Toros, Talmudo ir klasikinės religinės-etinės žydų literatūros studijavimas, ortodoksinė judaistinė moralė (religinė savimonė ir atgaila), askezė, laikytis micvot (priesakų), savišvieta ir racionali savianalizė. Siekdamas susilpninti iš Vakarų Europos atėjusią ir litvakų kultūrinę aplinką stipriai paveikusią haskalos įtaką, 1857 m. Salanteris išvyko į Rytų Prūsiją, kur buvo daug musar šalininkų. 1860 m. gavęs Prūsijos pilietybę, ilgesniam laikui įsikūrė Klaipėdoje. Įsteigė Talmudo studijų draugiją bei pradėjo leisti Toros studijas ir musar judėjimą populiarinusį savaitinį žurnalą. 1880–1882 m. Salanteris gyveno Paryžiuje, kur taip pat platino tradicinių Toros studijų mokymą ir musar judėjimo ideologiją. 1882 m. jis grįžo į Karaliaučių, kuriame ir mirė 1883 m. vasario 2 dieną. Palaidotas Karaliaučiuje, 2001 metais buvo atrastas jo kapas ir atidengta paminklinė lenta.
     Pasaulyje, ypač tarp litvakų, rabinas Salanteris buvo gerbiamas, kaip Vilniaus Gaono pasekėjas, Musarų judėjimo atstovas. Jam priklauso frazė: „Kol dega žvakė, viską dar galima ištaisyti“. Šiaulių apskrities žydų bendruomenė siekia įamžinti jo atminimą gimtajame mieste – Žagarėje.

     Jonas Bučas 1919–1921 m. buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. 1925 m. baigė Linkuvos gimnaziją, 1929 m. Lietuvos universitetą (1930 m. Lietuvos universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas). 1929–1931 m. studijavo Frankfurto prie Maino ir Londono universitetuose. 1931–1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Politinės ekonomijos ir statistikos katedros dėstytojas. 1933 m. Jonas Bučas tapo ekonomikos daktaru, nuo 1934 m. docentas. 1940 m. J. Bučas pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. 1941 m. jam suteikiamas profesoriaus vardas. 1944 m. tampa VU Ekonomikos fakulteto dekanu, 1945–1947 m. – prorektoriumi. 1946 m. išrenkamas Lietuvos TSR Mokslų akademijos nariu korespondentu, 1948 m. – VU rektoriumi. Šiose pareigose dirbo iki 1956 metų. Rašė ūkio planavimo, mokesčių, pensijų ir pašalpų fondų klausimais. Svarbiausi darbai: „Ekonominio pajėgumo principas mokesčių paskirstymo teorijoje“ (1935), „TSRS liaudies ūkio planavimas“ (1967). 1965 m. suteiktas LTSR nusipelniusio ekonomisto vardas. 2008 m. rugpjūčio 29 d. VU atidaryta profesoriaus ekonomisto Jono Bučo vardo auditorija.
     Jonas Bučas mirė 1973 m. spalio 15 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

Vijoleta Kuprevičienė