Galerija

Lietuviški žiemos švenčių atvirukai XX a. 8-9 dešimtmetyje



Pirmasis Kalėdų atvirukas buvo išleistas Anglijoje gruodžio 8 d. prieš 177 metus. Lietuvoje atvirukai išplito XIX amžiaus pabaigoje. Tarybiniais metais kalėdinių atvirukų leidyklos nespausdino, juos atstojo naujametiniai atvirukai. Būtent Naujieji metai − šventė, kai buvo siunčiama daugiausiai atvirukų, o ranka užrašytas sveikinimas skleidė šilumą ir nuoširdumą, palaikė giminystės ir draugystės ryšius.

ŽIEMOS PRISIMINIMŲ NUOTRUPOS

Atvirukai

Vienas smagiausių darbų gruodžio pradžioje buvo atvirukų pirkimas. Eini į paštą, knygyną, vaikštai apie spaudos kioską ir renkiesi. Ne vieną, ne du, perki dešimtimis. Su animacinių filmų herojais, seniais besmegeniais, stirniukais, vaikiukais ir kitais mielais sutvėrimais. Tai − draugams ir klasiokams: mokykloje stovėjo didžiulės, kasdien iškraustomos naujametinio pašto dėžės,  šventiniai laiškai pylėsi lyg iš gausybės rago... Nuo kokių dešimties metų jau teko atsakomybė už atvirukus visai plačiai giminei pasveikinti. Tėvai pageidavo lietuviškų atvirukų, arba atvirukų be rusiškų užrašų. To reikalavo geras tų laikų tonas.

Saldainiai

Vaikystė... tai laikas, kai buvo ir sniegas baltesnis, ir šaltis šaltesnis, ir, žinoma, skanesni saldainiai. O saldainių skonis prisiminimuose išlikęs tiesiog mistinis, na pats pačiausias... tokių dabar nebėra! Ir pasakoji taip, kad tavo vaikas, su aiškiu nepasitikėjimu kraipo galvą: „negali būti“, o mažesnis zyzia: „ir aš tokių norėčiau paragauti“. Ir ragauji, būk tikras, kad dabar, vaikystėje, ir valgai pačius skaniausius gyvenime saldainius!

Sniego senis

Kas nelipdė sniego senio, tas neturėjo vaikystės. Na, nebent, gyveno šalyje be sniego. Per atodrėkį, kai sniegas lipnus ir gerai vyniojasi pasidarai gniūžtę ir rideni tol, kol nebegali pastumti. Tada surideni porą mažesnių, sukeli vieną ant kito. Bet čia tik sniego kamuoliai, kad senis „atgytų“, įgautų savo firminį pavidalą dar reikia, oi, gerokai pasistengti. Kibiras ant galvos, angliukai akims ir sagoms, nosis – morka, neįdėsi juk seniui mažos morkytės, ieškai geros, didelės. Būtinai reikia šluotos prie šono ir kad jau visai būtų baigtas, nusišluostęs tekančią nosį, užriši savo šaliką. Dabar tai jau spindi ir sniego senio, ir vaiko akys!   

Varvekliai

Kokio skonio būna varvekliai? Purvino, nuo šiferinio stogo nuvarvėjusio ir sušalusio vandens skonio. Patikėjot? Nesąmonė! Nesuprantama, kaip suaugusieji taip greitai pamiršta tikrąjį varveklių skonį. Būdavo išeini saulėtą žiemos rytą į lauką ir matai – kabo. Reikia susirasti pagalį ir mėtyti kol numuši. Jei pagalys per sunkus, meti per smarkiai – nukrenta sulūžę gabaliukai, tokie, tai nieko gero, netinka. Reikia ilgo, viso, sveiko varveklio, kad galėtum pasiimti smaile į viršų ir  prikišti liežuvio galiuką. Jauti kaip liežuvis limpa prie šalto ledo ir atsiveria visa skonių paletė... Baisiai skanu!

Parodą parengė Vijoleta Kuprevičienė



Paskutinio redagavimo data: 2020-12-15