Renginiai

Šventinę programą puošė Editos Burbienės (gitara) ir Ritos Eidukienės (akordeonas) duetas. Literatūriškai Vidos Urbonienės kūrybą aptarė humanitarinių mokslų daktarė Jurgita Macienė: „... mano rankose – pirmoji Vidos Urbonienės knyga. Ne, ne knyga – knygelė, knygutė, kaip kūdikis – išnešiota, išmylėta, išlaukta. Kad Vida rašo jau daugiau kaip 20 m., niekam ne paslaptis. Kaip ji pati sako, „dėlioju ir antrą tūkstantį mažesnių ir didesnių žinučių, kuriose žmonės, jų likimai, krašto tradicijos, renginiai, vietovės“ (p. 3). Dažniausiai tai tekstai rajono laikraštyje „Sidabrė“, dar kartais leidiniuose „XXI amžius“ ir „Bičiulystė“. Tekstai kitiems ir apie kitus. Atrodo, visai nedidelė, plona knygelė. Bet kiek joje visko sudėta – apie kitus ir apie save, skirta ji irgi ir sau, ir kitiems. O tą įvairovę geriausiai atspindi šitoks Vidos Urbonienės eilėraštis: „Ach tas gyvenimas... / Lyg paukščio skrydis. / Čia tu skrendi, / Čia norisi nutūpti, / Tai pakylėtas tu esi, / Tai vėl duobėj... / Ach tas gyvenimas... / Tas paukščio skrydis, / Iš ko jisai susideda?..“. Taigi, tai knygutė apie save. Bet, kita vertus, tai knygelė ir sau, tai sau duoto pažado išpildymas, atsiradęs po ilgų svarstymų. Ir visai nesvarbu, kad rimti literatūros kritikai paabejotų dėl eilėraščių rimo ir ritmo, dėl skiemenų skaičiaus eilutėse. Nesvarbu, kad komisijų nariai svarstytų, ar verti šie tekstai kurios nors literatūrinės premijos. Svarbu yra tai, kad knygelėje atsispindi tikros, nesuvaidintos emocijos ir autentiški išgyvenimai“.

Skaityti literatės eilėraščiai, proza (Jurgita Baranauskienė). Beveik visiems susirinkusiems V. Urbonienė padovanojo po savo knygelę, tuo pačiu visiems pasižadėjo, kad ši knyga tikrai ne paskutinė. Facebook paskyroje kraštietė literatė Janina Dauginytė-Audzijonienė skyrė gražius žodžius ir palinkėjimus: „... Mieloji Vida, kurk rašyk, lengvai valdai plunksną, turi tiek daug savyje sukaupusi istorinės atminties, skausmo, kurį tekdavo vos ne kasdien patirti daug metų dirbant reanimacijos skyriuje, o taip pat ir žurnalistinė patirtis aprašant krašto žmonių likimus, jų tradicijas, renginius tegu sugula į naują knygą. Linkiu palankaus vėjo pirmajai knygutei, o taip pat tegu ji nebūna paskutinė“ ir „...nepailstanti savo kūryboje tautodailininkė Virginija Kutkienė vėl stebina savo nesibaigiančiu kūrybiškumu, tiek daug šviesos, pasaulio spalvų, lengvų potėpių, gėlių, paukščių išvysite jos naujuose darbuose. Lengvi ir trapūs jos paveikslai, kaip ir tapytojos daug patyrusi ir iškentusi siela, besiveržianti kartu su paukščiais į bekraštes dangaus platumas. Sėkmės ir vis naujų spalvų tavo paveikslams, mieloji Virginija!“.

Gražioje šventėje susiliejo trys mūzos – muzika, poezija ir menas.

 L. Degimienės inf.